Varom Lietuvon (į Šalčininkus)

Praeitą šeštadienį oras buvo puikus. Pats tas išvykoms į užmiestį. Negi vėl važiuosi į Trakus ar Kernavę. Sakau reikia naujų objektų patyrinėti. Projektas Varom Lietuvon - kaip tik tai ko reikia (kažkoks labai jau reklaminis šūkis). Trumpa info apie lankytiną objektą, kažkokia nuotrauka ir svarbiausia GPS koordinatės. Tikslas - Šalčininkų rajonas. Kam siūliau visi klausė kodėl. O kodėl gi ne? Nelabai buvę tuose kraštuose. O nuvažiuoti į tą atsikišusią Lietuvos dalelę - visada norėjau.
Tikslas - aplankyti Parudaminio girininkijos mini zoo, Jašiūnų dvarą, Šalčininkų dvarą, keletą lankytinų objektų Dieveniškių regioniniame parke, grįžtant užsukti dar į Turgelius, Paulavos dvarą Merkinėje (ta kita Merkinė Vilniaus rajone) ir gal kokį Petešos dvarą.
Tikslas geras tik laiko per mažai turėjom. Išsikrapštėm tik apie 5 val. Vaikas miegojo pogulio ilgokai tą dieną. Bet vistiek kai ką aplankėm iki sutemstant.

Parudaminio girininkijos mini zoo

Keistu keliu važiavom iš Parudaminio link Tereišiškių. Asfaltuotas kelias, bet telpa tik viena mašina, kai atvažiuoja kas iš priekio abiems reikia "lipti" į šalikelę. Įdomus atradimas.
Vadinamas zoo, arba tai kas iš jo likę, kuklus. Du fazanai, išsigandęs meškėnas ir kažkur garde pasislėpę danieliai. Klausiam girininko ar menininko (nes drožia medžio skulptūras) tai kur visi gyvūnai? Sako vieni išdvėsė, kitus plėšrūnai suėdė, dar kitus (meškėnų) per brangu laikyti. Nėra ką žiūrėti tame zoo. Bet Patricijai meškėnas patiko. Tik vaikas nesuprato, kas čia - šuo ar katė.
Verdiktas: važiuoti neverta.

Jašiūnų dvaras

Kažkokioje keistoje kolūkinėje aplinkoje - architektūrinis grožis. Niekada nepagalvočiau, kad tame kaime gali būti kažko daugiau. Bet dvaras iš tiesų gražus ir tvarkingas. Tuo metu vyko kažkoks privatus balius tai į vidų nesibrovėm. Prasiėjom per esantį dvaro kieme parką ir grįžom atgal. Galima ir pikniką visai pasidaryti, ir vaikų žaidimo aikštelė yra.
Verdiktas: aplankyti verta.

Šalčininkų dvaras

Pabučiavom užrakintus vartus ir net nepatekom į kiemelį pasivaikščioti. Matyt saugo, kad nešlitinėtų kokie neaiškūs tipeliai. O likusi visuomenė dzin. Atrodo tvarkingas dvaras, bet apžiūrėjom tik nuo gatvės...
Verdiktas: nieko neprarastumėt, jei ir neužvažiuotumėt.

Toliau Stakų ąžuolą praleidom, Poškonių gatvinį kaimą taip pat, Rimašių etnografinį kaimą irgi, nes jau gerokai vakarėjo ir varėm gilyn iki Bėčionių piliakalnio.

Bėčionių piliakalnis

Atvažiavom tiesiai ant saulės laidos. Labai gerai matosi nuo piliakalnio. Neaukštas jis, bet kažkas apylinkėse matosi. Šiek tiek pavaikštinėjus ant jo, pradėjo darytis vėsu, nuo upės pakilo rūkas - pats laikas traukti namo. Mašinų stovėjimo aikštelėje jaunimėlis kažką derino. Baltarusija šalia, kaip ne kaip... Arba šiaip šeštadienis :)
Verdiktas: būnant tuose kraštuose, aplankyti verta.

Kažkurioje vietoje išvažiuojant iš to iškyšulio, pasieniečiai visus iš eilės stabdo. Taip, kad bielarusiškus cizus ir vodzią kiškit giliau, nes prašo atidaryti galines duris ir bagažinę.

Šalčininkuose jau sutemo. Nieko kito nebeliko, tik tiesiu taikymu namo ir miegučio. Vaikui.

Kaip lengva išsikrapštyti pasivažinėti, kai yra sudėti taškai. Tiesiog bedi ir važiuoji. Ačiū, Karoli, už #Lietuvon!

Bus antra dalis.

Seniausios šventyklos Europoje ir maurų urvas

Maltėnai kovo 19 d. antradienį minėjo švento Juozapo dieną, kas reiškia nedarbo dieną. O aš tą dieną nusprendžiau išnaudoti tolimesniems salos tyrinėjimams. Šįkart planuose pietinė Maltos dalis. Ghar Hasan urvas - 12 amžiuje buvusi maurų (musulmonų) sukilėlių slaptavietė, bei seniausios šventyklos Europoje.

Iš autobuso išlipau jau pažįstamoj Birzebudžoj ir nupėdinau iki to urvo. Tolokai gaunasi. Gal kokie 3 km. Bet taip ir rašė kelionių gidas. Truputį į kalniuką, saulė jau gerai kepina ir prakaitą  muša. Atėjęs iki keliuko, vedančio į urvą, pamatau autobusų stotelę tokiu pat pavadinimu kaip ir urvas - Hasan. Kitąkart žinosiu, kad galima su X4 čia atvažiuoti. Nuo stotelės dar apie 10 - 15 min. Ženklų rodančių į urvą minimaliai. Tai yra - tik vienas. Pusiaukelėj. Daugiau orientuokis žmogus link pakrantės, nes ten ola. Arba kitomis rodyklėmis, kurios praneša apie netoliese esančias gamyklas ar kažką tokio. Taigi tos rodyklės puikiai rodo ir į urvą.

Prie pakrantės kaip visada gražu. Uolos aukšai virš jūros. Vėjas stiprus. Vaizdas vis dar neatsibostantis. Ilgai galėčiau mėgautis jūra ir uolomis. Kažkas tokio magiško ir tuo pačiu paprasto. Juk ne veltui čia nemažai mašinų privažiavę. Traukia žmones tokie vaizdai.

Ėjau vis paklausdamas vietinių kur tas urvas, o man vis rodė, kad toliau. Toliau, tai toliau. Po to prasidėjo tvoros, užkertančios kelią prie uolų. O urvo kaip nėra taip nėra. Vėl paklausiau vietinio. Rodo pirštu - taigi čia. Kur čia? Čia gi tvoros. O vielinėje tvoroje pasirodo skylė. Ten įėjimas. Neblogai. Ieškau kur čia koks diedukas sėdi su nuomojamais prožektoriais (taip rašė kelionių gidas). Deja nėra dieduko. Tik tuščias gultas pavėsinėje. Toliau guli jau pūvantis, savo dienas atitarnavęs, matyt sargybinis, šuo. Neypatingai nuteikianti vieta.

Nusileidimas į urvą paprastas ir nereikalaujantis jėgų. Padaryti laiptai ir turėklai ir eiti beveik niekur nereikia. Urvas čia pat. Urve yra tamsus tunelis gal kokių 20 metrų. Kitame gale matosi šviesa. Prie manęs prieina tokių pat nepasiruošusių keliautojų porelė. Paklausia ar neturiu prožektoriau. Sakau ne. Jie nusispjauna ir išeina. Lieku vienas. Galvoju: negi tiek atpėdinęs neisiu į tą tunelį? Pabūnu tamsoje. Papratinu akis prie tamsos. Vistiek nesimato kur koją statyti. Tai naudojau fotoaparato blicą ir fokusavimo lemputę, kuri šviečia silpna oranžine šviesele. Bet tai padėjo neišsisukti kojos, nes kelias labai nelygus ir giliomis duobėmis. Va toks tas urvas:

Pati įėjimo pradžia į tunelį

Tunelio pabaiga ir apžvalogos aikštelė

Ten dar giliau palįsti galima. Prie apžvalgos aikštelės

Gana apleista vieta, bet visai smagu palandžioti, kai negalvoji apie žemės drebėjimus ir uolų judėjimus.

Kalbant apie uolų judėjimus. Tai toliau pakrantėje va taip atsilusi uola:

Žemyn nučiuožusi uola

Kaip sakoma lašas po lašo ir akmenį pratąšo. Jūra kantri ir nenuilstanti. Vistiek padaro savo.

Patraukiu link šventyklų. Iki autobuso visa valanda - sakau prasieisiu, negi stovėsiu saulėje. Gal geriau vis dėlto būčiau palaukęs ir važiavęs, nes pramoniniai rajonai nieko įdomaus, o dar ir publika ne kokia čia sukiojasi. Beeidamas nusukau į kažkokį skersgatvį, o ten afrikiečiai sėdi pavėsyje. Praeina pro šalį, užkalbina. Toliau matosi alia statybininkų vagonėliai, skalbiniai, sėdinčių vyrukų moterys kieme. Kažkoks judesys, bruzdesys. Pasidaro nebejauku. Apsisuku ir einu į pagrindinį kelią. Kas žino kas jiems į galvą šaus. Nelabai maltėnai mėgsta jų, tai aš nenoriu tapti afrikiečių nemėgimo objektu.

Toliau tik oro uostas. Autobuso stotelių nebėra, o ir kelias prailgo... Jau ir nuovargis atsirado. O kaip neprieinu terminalo, taip neprieinu. Keistas pastebėjimas. Daug žmonių bėgioja arba tiesiog vaikšto palei oro uosto tvorą. Tokioj vietoj? Nu keista, nei oras čia švarus, nei vaizdai geri. Tiesiog lėktuvai kyla ir tūpia. O dar daugiau žmonių sėdi mašinose ir žiūri į tą judantį oro transportą.

Prie šventyklų jau buvo matyti, kad šiandien atvirų durų diena. Žmonių minios. Iš pradžių šiek tiek informacijos vestibiulyje-muziejuje. Vėliau ir pačios šventyklos. Šios dvi šventyklos datuojamos 3600 - 3200 metų pr. Kr. Ir jos senesnės nei Egipto piramidės. Tik tiek, kad senos, daugiau įspūdžio man nepaliko. Kaip kažkas - sakė akmenų krūva ir tiek. Na truputį padėliota akmenų krūva. Ir tie akmenys keliasdešimt tonų. Kažkaip sugebėjo žmonės tais laikais tokius akmenis judinti. Tas ir kelia susižavėjimą. Dabar tos šventyklos uždengtos nuo saulės ir lietaus, kad dar bent 5 tūkst. metų išstovėtų. Nepaisant to, kad jos įtrauktos UNESCO paveldą, maltėnai sau leidžia perlipti simbolines užtvaras ir pasikarstyti tais akmenimis. Va taip jie ir saugo savo paveldą...

Mnajdra maketas su saulės lygiadieniais

Hagar Qim šventyklos maketas

Storoji ledi. Venus de Malta. Vaisingumo deivė

Galima praeiti pro vidų

Gerokai erozijos paveikti akmenys

Įspūdžio nepaliko, bet įdomu, o kai dar nemokamai - tai visai verta!

Žiema Viduržiemio jūros saloje

Tipiškas maltietiškos žiemos vaizdas

Kai nekrenta medžių lapai, kai neprisninga ir nenutirpsta sniegas, kai nesužaliuoja laukai - sunku pasakyti, kada keičiasi metų laikai. Nes medžiai visąlaik su lapais, žolė visąlaik žalia (ai ne, sako vasarą paruduoja), tik lietus dažniau pasitaiko, na ir temperatūra "žiemą" vidutiniškai laikosi apie 12-15 laipsnių. Būna ir daugiau. Arba mažiau.

Vis paklausdavau vietinių: tai kada pas juos šalčiausias metas. Vis sakydavo, kad sausio pabaiga - vasaris. Mes ne vietiniai visgi nusprendėme, kad šalčiausia buvo gruodį. Ir ištikrųjų. Temperatūra lauke kartais nukrisdavo net iki 3 laipsnių šilumos. Bet tokia laikydavosi neilgai. Tačiau namie temperatūra taip pat greitai nukrenta ir kartais beveik susilygina su lauko temperatūra. Būdavo papūti šilto oro iš burnos ir eina garas. O dar ta drėgmė... Dažniausiai namie būna šalčiau nei lauke. Čia juk nėra centrinio šildymo ar kokių krosnių. Čia žmonės šildosi dujinais šildytuvais arba kondicionieriais, iš kurių naudos nedaug, nes kaba aukštai ir dar lubos aukštos. O pas mane bute tikrai 3 metrus siekia. Gal net daugiau. Nesišildžiau aš niekuo. Jei ilgiau tekdavo sėdėti, įsisukdavau dar į miegmaišį, arbatos puodelis į rankas ir visai gerai.

Kambario temperatūra.
Bet miegoti užtai kaip gaivu. Tik reikia gerai užsikloti. Jei tik atvykęs miegojau tiesiog su paklode prisiklojęs, tai vėliau vis po sluoksnį pridėdamas. Iš pradžių ant paklodės užsimeti miegmaišį, kai tai nebepadeda sušilti, miegmaišį pakeiti stora antklode. Kai ir taip per šalta - vėl ant viršaus miegmaišį, kol galiausiai į lovą įsimeti karšto vandens pūslę. Ir taip maloniai ji šildo iki pat ryto.
Drėgnuoju periodu naktimis dar atkrisdavo iš kažkur uodai. Čia tai keistas dalykas. Matyt perisi jie tuo metu kur nors ant stogo. Bet kai jau visai šalta buvo tai ir jų nebesigirdėdavo.

Apie sniegą.
Buvo dienų kai krito kruša. Ir tokia nebloga, kad sudaužė žmonėms mašinas, šiltadaržius, daržus. Bet ne visoje saloje. Vietomis tik. Sakė buvo nuklotos gatvės sniegu-ledu. Bet kaip greitai užėjo, taip greitai ir praėjo.

Apie lietų.
Šiaip lijo palyginus nedaug. Tikėjausi, kad bus daugiau lietaus. Mane vis gąsdino, kad čia kaip lis dabar kelis mėnesiu iš eilės. Na taip dažnokai palydavo, bet su tokiais protarpiais. Kartai pila kaip iš kibiro, bet trumpai. Po to dar kažkada tą dieną palyja. Na, o po smarkesnio lietaus gatvės virsta upėmis. Čia kažkaip įdomiai kanalizacija padaryta. Ne visur matyt ji išrausta, tai didelę kelio dalį vanduo keliauja paviršiumi. Čia tai šlykščiausias dalykas. Ypač kai reikia eiti į darbą. Šiaip ne taip prašoki tas upes, bet kojos vistieks kažkiek sušlampa. Tai po to nelabai malonu būti šlapiomis kojomis. Bet dažniau teko taip grįžinėti po darbo. Tai tada baika. Tik po to ilgai batai džiūna namie.

Kažkaip vis išsisukdavau nuo lietaus. Vis pataikydavau eiti, kai lietus jau buvo praėjęs arba dar neatėjęs. Bet vieną kartą vistiek pakliuvau. Tuščias šaldytuvas prispyrė eiti iki prekybcentrio. Niaukstėsi, bet surizikavau ir išėjau. Besiprekinant pradėjo lyti. "Gerai", sakau sau, "tuoj praeis. Gi visada taip būna". Tik ne šį kartą. Dar išėjęs į lauką palaukiau po pastoge, kaip nepraeina taip nepraeina. Visus pinigus išsileidau. Neturėjau nei bilietui autobusu. O kelias tolimas. Lyja nestipriai bet nuolat. Ėjau, bridau, šokinėjau per upes, kol pasiekiau namus. O čia dar ir pravažiuojanti mašina aptaškė. Nebepykau. Juk ir taip visas šlapias buvau.

Apie žmonių reakciją į šaltį.
Ofise, kur aš dirbus visai nemažai yra užsieniečių. Visai įdomiai atrodo: kai kurie maltėnai sėdi su pūkinėmis striukėmis ir kepurėmis, britas sėdi su maikute, aš taip rudeniškai apsirengęs megstuku. Atrodo vienoje patalpoje sėdime.

Apie žiemą be sniego.
Kažkaip man kaip įpratusiam prie keturių metų laikų ši žiema buvo tikrai keista. Prieš Kalėdas visi puošėsi žiemos šventei. Juokingai atrodo lipantis į balkoną senis šaltis, kai lauke +17 ir tvieskia saulė. Arba kokiame kieme stovi plastmasinis sniego senis. Nu durnyzmas tokius sniego senius statyti. Manau galima kažkaip kitaip ruoštis "žiemos" šventėms, neimant atributų iš šiaurės.

Taigi, kada  atėjo pavasaris - sunku pasakyti. Turbūt vasario pabaigoje. Pakilusi saulė jau gerai šildė, ir tuo metu po truputį pradėjo žydėti lauko gėlės, vaiskrūmiai, vaismedžiai. Skuba tą daryti, kol neatėjo karščiai. Kuriais vėl mane vietiniai gąsdina.

Įvairiai banguoja temperatūros. Vieną dieną taip šilta, kad mielai lįsčiau į jūrą, kitą - žiūrėk, storiau apsirengus nešilta. Jau buvau atsikratęs karšto vandens pūslės ir miegmaišio, tačiau jau vėl kelias dienas miegu užsimetęs miegmaišį. Vėl atšalo. Bet sako čia jau paskutinis atšalimas. Pažiūrėsim.

Nelabai baisi ta "žiema" Viduržiemio jūroje. Nemaloniai drėgna - taip. Bet po "žiemos" ateina pavasaris. Arba iškart vasara. Nesuprasi.

Maltos pietryčiai. II dalis

Marsaskala. Fone matoma bažnyčia.

Nežinau ar dar bus III dalis. Bet, kad dar į tuos kraštus užsuksiu tai faktas.
Šį šeštadienį kryptis buvo ta pati - pietryčiai, tačiau miestukas jau kitas. Labiau į rytus nuo praeito lankymosi. Kad įdomesnis apsilankymas būtų tai nepasakyčiau, bet šį bei tą verta paminėti.

Marsaskala.
Kelionių gidai niekuo labai neišskiria šio miestuko. Pamini tik aukštai iškilusį bažnyčios bokštą ir dar keletą barų esančių palei prieplauką-pakrantę. Paplūdymių čia nėra, tai ir turistai čia užsuka matyt tik tokie kaip aš - patys nežinodami ko ieško.
Miestukas bandė anskčiau traukti turistus, tačiau nelabai kuo priviliojo. Todėl čia 2006 metais užsidarė vienintelis viešbutis, kuris dabar stovi kaip vaiduoklis pakrantėje, žiūrėdamas tuščiomis akimis į toli jūroje praplaukiančius laivus.
Apsukau ratą palei pakrantę, palei gražias vilas su vaizdu į jūrą ir patraukiau ten, kur buvau suplanavęs - link praeitą savaitgalį lankytų vietų. Atradau visai neblogų vietų maudynėms - reikės vasarą išbandyti. Ir šiaip gana vaizdingų vietovių aplankiau einant palei pakrantę, kuri už miestuko kilo gana sparčiai aukštyn, palikdama neramią jūrą apačioje.
Keletas vaizdų iš šios apylinkės:

Tolumoje matosi elektrinės kaminas

Vandens išskalauta arka

Šiaip labai aukštos uolos, nuotraukose nepavyko to parodyti

Marsaskala iš toli. Iškyšulyje viešbutis-vaiduoklis

Taip ir pražygiavau palei pakrantę, uolas, kažkokius laukus. Pūtė šiaurys, vis nešė tamsius lietaus debesis, tačiau taip ir nepalijo. Ir gerai, nes iš ryto lijo. Ir šiaip orai atšalo gerokai nuo praėjusio savaitgalio. Greitai čia jie pasikeičia.
Toliau ėjau kažkokiu šunkeliu, kur padoresnė mašina nepravažiuotų. Iš vieno šono dirbama žemė, iš kito kažkokia aukšta tvora aptverta nemaža teritorija. Kaip vėliau paaiškėjo tai parkas pavadinimu: Xrobb l-Għaġin. Galima ir liežuvį nusilaužti. Užsukau pasižvalgyti, kas čia per teritorija. Informacinės lentos skelbė, kad čia informacinis centras, skirtas atsinaujinantiems energijos šaltiniams pristatyti ar kažkas tokio. Dar yra teritorija skirta apželdinimui, bet kad nelabai ten kas želia. Padaryti vaikščiojimo takai. Nėjau aš ten, nes jau ir taip vakaras buvo, o man dar kelio gabalas likęs. Greitai apsukau ratą apie tą centrą. Tolėliau sukosi vėjo turbina, ant stogo saulės baterijos kaupė energiją. Tai tiek. Skandinavai nusprendė pamokyti maltėnus, kaip reikia naudotis gamtos ištekliais nekūrenant naftos.

Apželdinimo takas

Toliau praėjimą palei pakrantę užstojo dirbamos žemės plotai ir tvoros, todėl nesibroviau per jas, o patraukiau žemyn nuo kalno link kito miestelio. Jame lankiausi praeitą savaitgalį.
Yra ir šalia to infocentro maudykla, kaip jau minėjau šiek tiek temo ir nebenusileidau pažiūrėti kas ten įdomaus.
Toks visai neblogas maršrutas pasivaikščiojimui. Galima per dieną prasukti tais keliais ką aš apėjau per du kartus. Nėra čia tiek daug. Tik šįkart jau vėlai išsiruošiau į kelionę, nes ryte lietus lijo, tai buvau nusprendęs dieną praleisti namie.