Indija. Nebaigti užrašai

Pirmos dienos.

Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną šovė į galvą mintis aplankyti rytus, o konkrečiau Indiją. Norėjosi naujų potyrių ir pojūčių. Lankantis vakaruose beveik nieko naujo nepatiri, šiek tiek skiriasi vietinių gyvenimo būdas ir tiek, tačiau kažko tokio daugiau kaip ir nepasijaučia.
Kalbinau draugus vykti kartu, tačiau nieko konkretaus jie nežadėjo, o bilietais pasirūpinti jau reikia iš anksto. Taigi radau bendražygę, kuri, kaip ir galvojau, kelionėje nepavedė.
Įrašo pavadinimas dėl to toks, kad pirmą dieną mėginau aprašyti įvykius, pojūčius ir t.t, tačiau kai visko tiek daug, nebežinai ką verta minėti, o ko ne. Reikia su viskuo apsiprasti ir susigyventi. Galvojau kad bus paprasčiau, bet deja, deja...
Taip ir nesuvokėm iki galo kur mes važiuojam, nors buvo peržiūrėta daugybė nuotraukų, filmuotos medžiagos, skaitinėtasi forumuose. Turbūt neįmanoma pasiruošti tam, kas laukia išaušus dienai Delio gatvėse. Tada suvoki koks esi išlepęs ir naivus vakarietis, kuriam yra svarbus civilizuotas gyvenimas.
Suvokimas kur keliauji ateidinėjo po mažu. Helsinkio oro uoste jau laukiant lėktuvo į Delį pradėjom matyti egzotiškuosius indus. Bet čia jie kitokie nei tikri vietiniai. Europietiškesni.
Lėktuve rodomas antras filmas taip pat bylojo apie būsimą šalį - rodė saldų bolivudinį filmą apie meilę su daug šokių, dainų ir ašarų.
Jau atskridus į Delį, oro uoste matėsi kad visur mūsų laukia nešvara ir bardakas. Oro uostas nepriminė tarptautinio oro uosto kokį pratę matyti, labiau panašu į kokio kaimo apšnerkštą traukinių stotį.
Iš anksto buvom susitarę su viešbučiu, kad mūsų atvyks taksi (aišku užtai reiks susimokėti). Laukiančiųjų minioje ieškojom mūsų žmogaus. Užmačiau kūdą induką stovintį su plakatėliu, ant kurio buvo užrašytas mano vardas. Atpažinau. Tuoj puolė spausti ranką ir be perstojo šypsojosi. Malonus žmogelis. Išėjus į lauka trenkė nakties karštis, dusinantis smogas ir įvairiausi kvapai. Eidami link mūsų taksi kalbėjom su mūsų palydovu. Pasirodo jis ne vairuotojas, o tik palydi iki mašinos. Atlydėjo ir dar arbatos paprašė. Tai bent naglumas... Čia vadinasi sveiki atvykę į Indija. Kaip vėliau paaiškės, baltas veidas garantuoja nuolatinį priekabiavimą ir pinigų kaulijimą už visokius menkniekius. Taigi padaviau aš jam 20 rupijų, o jis sako "very cheap". Suerzino. Dar ištraukiau tokį pat banknotą. Galvojau susikišk tu... Vien už kažkokį atlydėjimą... Įsėdom į "taksi". Atgyvenus mikruškė. Mažutė, netvarkinga mašinėlė priklijuota vietiniu dievų paveikslėlių. Dairėmės kur mes čia atvažiavom. Nelabai kas ir matėsi nakties tamsoje ir dar tokiame smoge. Įdomiau pasidarė kai pradėjom vingiuoti mažomis gatvelėmis. Staigus posūkis į kairę, po to į dešinę. Išvengėm karvutės stovinčios tamsiame kampe. O pasirodo jų čia daugiau... Sugulusios kažką kramto (kaip veliau paaiškėjo jos kaip ožkos irgi mėgsta kokią plastmasę pagraužti ar šiaip kokią kartono dėžę). Kvapai kaip tvarte... O čia juk sostinė. Kažkas nesiriša. Vakarietiškas požiūris į gyvenimą.
Viešbutuke pasiėmėm brangesnį kambarį, nors buvom užsisakę patį pigiausią. Kažkaip norėjosi tvarkos ir švaros. Kvapai ir vaizdai jau pradėjo kelti kažkokį sąmyšį galvoje. Užmigti sunku buvo.
Prikėlė mus gana anksti, nes pradėjo kažką prausti ar šveisti. Nesuprasi. Mat mūsų kambarys, pasirodo, šalia kažkokio dušo-plovyklos. Papusryčiavom atsivežtais šokoladukais(kaip gerai kad juos pasiėmėm).
Prisiminimas apie pirmą išėjimą į miestą turbūt išliks visam gyvenimui. Reikia paminėti kad apsistojom Main Bazar gatvėje. Turgaus gatvė. Dažniausiai čia apsistoja atvykėliai. Taigi nuolatinis skubėjimas, triukšmas, įkyrūs savo paslaugu siūlytojai, karštis, nešvara, netvarka, išsukiotomis rankomis ir kojomis elgetos, kvapų mišrainė... Visa tai trenkė į galvą. Ėjau ir galvojau kur aš čia atsidūriau... Vienu metu galvojau jau apsivemsiu nuo kvapų. Mat šalia aliejuje virė kažkokius saldumynus, kūreno įvairius smilkalus, o dar šlapimo ir visokiu kakučių kvapai... Ir visa tai kažkur 35 laipsniu karštyje.
Kabinėjosi prie mūsų kas tik netingėjo (matyt ant kaktos buvo parašyta - „šitie tai dar švieži turistai“). Su tais pačiais klausimais: iš kur esam, kada atvykom į Indiją, kaip patinka Indija(ir dar kažkoks). Tada atrodė beverčiai klausimai - tiesiog nuoširdžiai domisi kas mes per žmonės ir pan. Tik vėliau, ilgiau pasitrynus tarp tokių skėrių, supranti kame tas domėjimasis. Juk ne mes pirmi ir ne paskutiniai išlepę vakariečiai, kuriems kelia šoką tokie potyriai. Tada esi labai pažeidžiamas ir jie tai puikiai supranta. Tada jie tavimi naudojasi. Kažkaip darosi liūdna kai tai suvoki - nusivili žmonėmis. Atsiranda priešiškumas viskam. Aišku sutikom ir daug gerų bei nuoširdžių žmonių, kurie norėjo padėti, bet į juos jau buvo žiūrima nepatikliai - juk tokį įspūdį jau sudarė kiti.
Užkalbino kažkoks vietinis su tais pačiais klausimais ir vedasi kažkur. Na o mums pakeliui, tai galvojam tegul aprodo apylinkes. Gatvėse verda gyvenimas. Vieni kerpasi, kiti prausiasi, dar kiti kažką rankioja žolėje, guli po medžiu, valgyti gamina, dar kiti siena naudojasi kaip viešuoju tualetu. Viskas labai paprasta. Mums tai egzotika. To pas mus nepamatysi. Ir visur nešvara bei triukšmas. Gatvėse kamščiai ne nuo automobilių, o nuo rikšų, autorikšų ir motociklų. O kas būtų jei visi turėtų po automobilį kaip pas mus...?
Taigi mus vedasi toliau. Įdomesni vaizdai keičia vieni kitus. Atveda mus į parduotuvę nors nieko nesiruošiam pirkti. Mat jiems tenka procentai nuo mūsų pirkimų. Deja nieko nepirkom - tik apsižvalgėm po spalvingų sarių gausą. Toliau vedasi į kelionių agentūros ofisą. Valstybinį. Ten irgi niekam nepasirašom. Mūsų kelionė jau kaip ir suplanuota. Nuliūsta žmogelis. Na o mūsų gidas mus paleidžia likimo valiai, vistiek iš mūsų naudos nėra... Atsiprašo, neva, jo draugai kviečia pažaisti futbolo.

Grįžtam tuo pačiu keliu. Tik dar sustojam nusipirkti vaisių - bus mūsų pietūs. Mieste prabuvom tik 2 val. Grize į kambarį būnam kiekvienas su savo mintimis. Viskas plaukia galvoje. Nebesinori nei valgyti nieko, nei kur eiti, nei kur važiuoti... Diagnoze - labai stiprus kultūrinis šokas. Griūnam pogulio.
Atsibudus norisi valgyti, bet smegenine tam priešinasi. Pasitenkinam šokoladukais. Senka atsargos. Galvoju reikia važiuoti į kokį makdonaldą ko nors žinomo prisikimšti į skrandį. Valgyti tai reikia. Tik bėda kad nežinom kur jis. Nulekiu ant stogo į kavinukę paklausinėti jaunimėlio kur tas „makas“. Tai jie sako čia geros picos. Galvoju surizikuosiu. Nelabai norisi kažkur patamsyje belstis... Įkalbinu ir Viką ką nors suvalgyti. Tai ji pasiima tik pomidorienes. Aš dar ir parekomenduotą picą užsisakau. Prisijungėm prie to jaunimėlio. Visokios gyvenimo istorijos liejasi. Vieni jau kelis mėnesius blaškosi po Indiją. Kiti čia gydosi nuo narkomanijos. Dar kiti susitiko pabudę po komos po perdozavimo. Įvairi publika.
Dar picos nesu valgęs taip ilgai... Kažkaip nelindo, bet prisiverčiau suvalgyti. Tokia ta pirma diena. Kupina visko, net sunku išvardinti. Norėjau vidinio sukrėtimo - gavau nemažą dozę...

Nuotraukos čia ir čia

Pirmi ispudziai

Na gyvenam uzsakytame viesbutuke. Mus oro uoste pasitiko. Viskas kaip ir gerai. Ziauriai karsta, dusna. Prakaitas teka upeliais, geriam vandeni kaip indiskos karves :DD
Na ka kulturinis sokas kokio dar nesu patyres... Vakar jau vaziuojant is oro uosto kaitom nesveikai... Visgi cia 30 laipsniu nakti buvo. Diena gal virs 35... Tai vasara kokios seniai neturejau :)) Pirmas vaizdas ivaziavus i musu rajoneli, kur gyvensim - siauros siukslinos gatveles, pilna visokiu nuolauzu, karviu ir sunu. Kvapas kaip tvarte - nosi riecia... Bet cia naktis. Diena visai kitoks vaizdas. Surmulys nenutylantis (gerai kad musu kambario langi i kiemo puse, tai to triuksmo taip nejauciam). Ju keista mada - istisai pypinti. Vaziuoja ir pypina. Tai siandien 2 valandu pasivaiksciojimas atime jegu nerealiai... Zmones kabinejasi, kviecia i parduotuveles. Sutikom ir siaip geranorisku indu. Gidais pabuvo. Ir atsisveikinom po to. Jezau bardakas totalus. Riksos varineja visur - tiesiog ant koju vaziuoja, sunys ir karves gatvese voliojasi. Pilna kaku ju :)) Kvapai, kvapai.... Tik isejus is viesbutuko vos neapsivemiau... Tokia kvapu misraine - smilkalai, kakai, prieskoniai, saldu, suru. Neapsakoma. Organizmas totaliai priesinasi Indijai. Kol kas dar valgom tik vaisius. Dar indisko maisto neragaujam. Bet manau vakarieniausim jau indiskai. Uzvaldys Indija mus ir is vidaus... Vienu zodziu - ka mokejai apie gyvenima mieste geriau pamirsti - cia tai negalioja... Net gatviu pavadinimu nera... Kol kas laikomes, kovojam su savimi ir Indija. Ji visur... Linkejimai visiems ;))

Pasiruošimas kelionei į Indiją

Na ką, liko mažiau nei savaitėlė ir mes jau vaikščiosim po Indijos žemę, pažinsim naują kultūrą, ginsimės nuo įkyrių išmaldos prašytojų ir uosim naujus kvapus.
Dabar taip įsivaizduoju kelionę, o kaip bus nežinia. Gal patiks, o gal ir ne.
Taigi skiepai padaryti, viza jau įklijuotaį pasą, lankomų miestų g-mapsai jau atspausdinti, apsižiūrėtos lankytinos vietos, Delyje hostelis jau užsakytas atvykimo dienai, taip pat užsakytas pickup'as iš oro uosto (tikiuosi atvažiuos draugužis :DDD), vaistai nuo maliarijos jau pradėti vartoti.
Po Indiją keliausim traukiniais. Traukinių e-bilietai jau nupirkti. Tiesa vienam traukiniui neturim dar patvirtinto bilieto - laukiam 3 ir 4 vietoj. Tikėkimės kai kas atšauks savo rezervacijas, o jei ne tai tada jau reiks suktis iš situacijos - o blogiausiai tai keliausim indišku būdu - ant stogo :DDD Deja bet tolimiems reisams tai negalioja, tik tarp vietinių kaimukų žmonės taip keliauja. O ten keliauja pasirodo nemažai. Arba mažai. Kaip pažiūrėsi - juk Indijoj 1 milijardas 93 milijonai žmonių (2006 metais).
Su traukinių bilietais padarytas "promachas". Reikėjo visgi bent prieš pusantro mėnesio iki kelionės nusipirkti juos - pasirodo laisvų labai mažai. O aš dar norėjau ten vietoje pirkti... Tai būtų tekę gerokai pakeisti kelionės maršrutą. Ir taip dabar teko atidėti kelionę į Himalajus... ;((( na bet ką jau padarysi, jau po laiko - kitąkart žinosiu.
Taigi mūsų maršrutas toks (galėsit per palydovus stebėti):

• 2008-10-04 23:30 atvyktam į Delį
• 2008-10-10 Delis -> Varanasis
  
• 2008-10-15 Varanasis -> Kalkuta
• 2008-10-20 Kalkuta -> Agra
• 2008-10-23 Agra -> Delis
• 2008-10-25 anksti ryte Vika išskrenda namo
• 2008-10-25 aš Delis -> Jaisalmer
• 2008-10-30 Jaisalmer -> Delis
• 2008-11-02 11.05 išskrendu namo

Vilniuje turėčiau būti 17:30. Aišku jei nebus jokių skrydžių atidėjimo ir pan.
Tikiuosi kelionė eisis sklandžiai. O kaip bus tai nežinia - juk ten Indija - neprognozuojama viskas. Laukite tęsinio, kuris greičiausiai jau bus tik sugrįžus.

Dviračiais po Neringą

Šįkart nebuvo jokio ilgojo savaitgalio, bet buvo noras dviračiais pasivažinėti pajūriu. Šiaip jau grįždami iš Aukštaitijos Nacionalinio parko su Andriumi išreiškėme tokį norą, kad visai būtų smagu palakstyti su dviračiais palei pat jūrą, kur smėlis dar šlapias nuo praėjusios bangos. Be to neteko man keliauti po Neringą. Toliau delfinariumo nebuvau nuklydęs. Ir štai pirmąjį, iškart prasidėjusio rudens, savaitgalį patraukėme jūros link. Tiesa tai buvo penktadienis.

Gabenomės dviračius traukiniais. Vietos jiems užtektinai buvo – visa dviračių kupė, nes mūsų tik du dviratukai buvo. Kelionė ne trumpa. Penkios valandos. O laiką kažkaip reikia užmušti. Po kažkiek laiko prasidėjo pokalbiai tarp keleivių. Reikia paminėti, kad tai buvo pirmas rugsėjo savaitgalis. Fuksiukai traukė namo (prisimenu tuos laikus, smagu sugrįžti iš sostinės į gimtuosius kraštus). Tai mūsų kupė gal penkios fuksiukės (matosi iš elgesio) aš su Andriumi ir armėnas. Beveik visos fuksiukės jau pasiėmusios pirmus konspektus juos skaitinėjo. Šypsena mums nuo lūpų nedingo pažvelgus į tokias uolias studentes. Armėnas kalbino vieną, o mes kitą fuksiukę. Pokalbiai apie bendrus dalykus, pomėgius, planus. Bendri nepažįstamųjų pokalbiai. Traukinio kupė turi tokią savybę – suartinti žmones.

Kelionei einant į pabaigą ir kupė randantis daugiau vietos, keičiasi ir pašnekovai. Armėnas pradeda su mumis kalbėtis. Visai smagiai jis klojo savo gyvenimo istoriją, savo verslo sėkmę, pasakojo apie sudaužytą automobilį, gyrė armėniškus vynus, aiškino pasaulinę politiką, Rusijos-Gruzijos konfliktą. Įdomus pašnekovas vienu žodžiu :)

10 val. vakaro - Klaipėda

Krepšių tvirtinimas prie dviračių. Keleto varžtų prisukimas ir traukiame link perkėlos. Kadangi Klaipėdos traukinių stotis dirba iki 10 val. tai bilietų nenusiperkame. Kaip nors rezervuosime vėliau. Penkios minutės keltu ir mes jau Neringoje (kažkaip magiškai čia tas penketas kartojasi). Kėlėmės senojoje perkėloje. Iš Neringos grįžinėjo paskutiniai turistai. Žvejai turbūt ruošėsi ilgesniam laikui. Šiltesni drabužiai, buteliukai – tikra nacionalinė žūklė. Na o mes prasukome ratuką uosto pakrante ieškodami dviračių tako vedančio link Nidos. Teko grįžti – pasirodo ne tas. Spausdinti žemėlapiai ne taip tiksliai rodo. Nuvažiavom reikiamu keliuku. Dingo miesto šviesos. Tamsu nors į akį durk. Miškas aplink. Nejauku kažkaip pasidarė. Bet negi čia lysi į krūmus kur palapinės statyti. Mūsų tikslas buvo ne tas. Planas buvo nuvažiuoti kokius 10 km ir kur nors pernakvoti. Kažkur tolumoje pasigirdo girto jaunimėlio kalbos, garsai, tai nusprendėm dviračių taku nevažiuoti. Patraukėm į pajūrį – kur smėlis kietas ir padangas (ir ne tik) jūra plauna. Kokia romantika – pučia gana šiltas vėjas, ošia jūra visai čia pat kartais aptaškydama kojas, jūroje žvejų laiveliai skleidžia blankias šviesas ir mėnulis kybo virš jūros. Nei miegai ima, nei rūpesčiai bekamuoja. Tokios akimirkos išlieka ilgai atmintyje.

Visgi nuovargi daro savo. Ir šiaip neplanavome naktį važiuoti iki Nidos. Taigi pradėjome dairytis kur čia pernakvoti. Kadangi važiavom pajūriu – nesiorientavom kur esam. Jokių ženklų – nieko. Teko kopti į kopas apsidairyti (žinau to daryti negalima, bet kad takelio per jas neradome, o būtinybė vertė ieškotis miegojimo vietos). Nieko gero neradę nusprendėme minti toliau. Ištyrinėjom kitą vietą – tiko. Miškelis šalia. Nebloga vieta palapinei. Naktis buvo vėsi. Miegojosi neramiai kažkaip. Visi prigąsdino kad labai gaudo tokius stovyklautojus. Bet neteko susidurti su piktais dėdėm. O anksti ryte dar lietus užlijo. Palapinė neatlaikė lietaus ir kojūgalis sušlapo, bet ne taip baisiai. Po to teko džiovinti miegmaišį. Apžiūrėjom savo „stovyklavietę“ žalos nepridarėm. Mes gamtos vaikai. Numinta samanėlė tuoj atsities.

Siurprizas – visai šalia dviračių takas :)) labai mes pasislėpę miegojom. Galvojom kad keliukas ne taip toli. Pasirodo nakvojom netoli meškų daubos. Toliau matėsi sudegęs miškas.

Trumpam įsukom į tą keliuką, kol nepamatėm perėjos per kopas – norėjosi dar pavažiuoti pajūriu. Susitikom gintarų rinkėjų. Ir patys neatsispyrėm norui jų paieškoti. O sekėsi visai neblogai – bent mums taip atrodė. Prisipažinsiu – dar niekada neteko jų rasti. Tai buvo džiaugsmo aptikus kokį vieną kitą didesnį. Daugiau jų ir neradome – tik toje vienoje pakrantės dalyje. Netoli Juodkrantės jau pasirodė daugiau žmonių pajūryje. Ir mes pasikėlėme ant kopos (šįkart buvo laipteliai) ir prieš saulutę papietavome, ramiai pagulėjome. Geras jausmas būna pavalgius :))

Juodkrantė

Juodkrantėje vyko kažkokia šventė. Muzika, šokiai, suvenyrų pardavinėjimas, šašlykų kepimas. Sustojome, pasižiūrėjome ir mynėme toliau. Pakilome į Raganų kalną. Labai įdomios ir gražios visokių raganų ir velniukų skulptūros. Tikrai vertas lankytinas objektas. Nuo marių patraukėme atgal prie pajūrio. Šįkart nebevažiavome pajūriu. Mynėme dviračių taku. Oras buvo tvankus. O kai įvažiuodavom į užuovėją – tai išvis kaip vasarą. Kitas įspūdingas lankytinas objektas – Agilos (Naglių) kopa. Dar jos vadinamos pilkosiomis kopomis. Po šiomis kopomis kadaise buvo to paties pavadinimo kaimelis. Nesusitvarkė žmonės su gamta, bet užtai dabar turime tokį grožį. Pasėdėjome, pasigrožėjome atsiveriančiais vaizdais. Man tai priminė Kalifornijos peizažą – smėlis, kalvos (ten kalnai), kur ne kur koks augaliukas.

Pervalka

Pervalka mus pasitiko su siurprizais. Minant, turbūt, pagrindine gatve Andrius pasigavo vinį... :)) padanga išsileido iškart. Gerai kad buvau pasiėmęs pirmos pagalbos rinkinuką dviračiams, tai nusivedėm dviračius į pakrantę ir ten užlopėme skylę. O kol džiuvo klijai – pavakarieniavome. Nieko ir nesugaišome.

Remontas vyko sklandžiai. Po kiek laiko patraukėme toliau. Kitas miestukas Preila. Jau vakarėjo po truputį. Preiloje užsukome į kažkokį namą pakeliui, kur pardavinėja žuvį. Andrius pernai ten pat pirko. Sakė kad skani. Taigi klientas sugrįžo :)) O Preiloje nieko taip daugiau ir neaplankėme. Už ~12 km mūsų laukė Nida. Mūsų kelionės tikslas ir maršruto pabaiga.

Nida

Nidoje užsukome į parduotuvę pasipildyti vandens atsargų ir netik. Aš dar pasiėmiau alaus. Pagalvojau kaip skanu bus su rūkyta žuvimi. Pravažiavome pakrante. Dar susitikau bičiulį guziuką :DD Kartu dirbom Aliaskoj ir šiaip barake jis gyveno aukštu žemiau. Maža ta Lietuva – kur be nuvažiuosi vis ką nors sutiksi. Pasirodo jam darbas organizavo teambuilding'ą ar kažką panašaus. Na o mes įsitaisėm ant molo. Andrius nevalgė žuvies – sotus buvo, o aš neatsisakiau paragauti rūkyto starkio. Mhm kaip skanu, o dar su aliuku... pasaka. Pasėdėjom, pamąstėm ir sutemo visiškai. Švyturys karts nuo karto pašviesdavo. Gražu. Tylus miestelis ta Nida. Girto jaunimėlio nesimato – gal jiems čia per brangu ir per tylu, užtai labai jau daug vokiečių.

Nebesinorėjo vėl naktį kažkur trenktis ieškoti nakvynės kopose ar prie jų. Norėjosi šilto dušo. Taigi patraukėme į kempingą. Kadangi Andrius jau ten yra buvęs tai greitai jį radome. Susimokėjome po 20 litukų ir išsirinkome vietelę palapinei. Karštas dušas ir miegoti. Miegojosi gerai. Grynas pajūrio oras ir sportas padarė savo.

Kempingas tai ne kopų ir miško draugija – ryte pažadino kempingo „gyventojai“, turbūt dalijosi nakties nuotykiais, nesupratau ką ten kalbėjo rusiškai, bet labai jau garsiai. Jokios pagarbos kitiems „gyventojams“.

Išaušo paskutinė diena Neringoje. Šiandien laukė apie 55 km (vėl penketukai : )) ), tad reikėjo suktis. Dar Nidoje aplankėme Parnidžio (Parnidos) kopą. Nuo jos atsivėrė Nidos vaizdai. Matėsi ir jūra ir Kuršių marios čia pat ir jau Kaliningrado žemės. Apžiūrėjom sugriuvusį saulės laikrodį ir nulipome žemyn. Dar Andrius norėjo parodyti vietinį gintaro dirbinių muziejų. Gražių dirbinių ten yra. Bet labai jau arogantiškas jaunuolis teikėsi šį bei tą papasakoti apie gintarus. O daugiausiai pokalbis vyko visai ne apie juos – šiaip jis rodė savo erudiciją beveik visose gyvenimo srityse. Ir kas svarbiausia, kad visada jis turėjo būti teisus. Nemalonus pokalbis ir apsilankymas, taigi greitai sprukome iš ten. Buvo vidurdienis. O paskutinis traukinys į Vilnių 5 valandą. Taigi laukė nemažas kelio galas ir ribotas laikas.

Dabar mynėms sparčiai, sustodami tik trumpoms pertraukėlėms pailsėti, užkąsti. Ir toliau į kelią. Sekmadienį oras buvo neapsakomai karštas. Gerai kad pūtė vėjas, tai nors gaivino. Kita vertus mums reikėjo minti prieš jį... Atrodo koks čia vėjas, o jėgų minimas prieš vėją reikalauja kur kas daugiau nei minimas pavėjui. Prakaitas mušė neblogai.

Buvo beveik pusę keturių ir mes jau buvome prie keliuko link naujosios perkėlos. Nusprendėme nebeskubėti ir nusimaudyti jūroje. Dar laiko turėjom. Pasinėrėm į vėsoką rudens jūrą. Bet gerai atgaivino. Šiek tiek sugrybavom su laiko paskaičiavimu. Keltas turėjo išplaukti pusę penkių. O nuo perkėlos iki stoties dar visai nemenkas kelio galas. Taigi laikas spaudė ir neramumas kad nespėsim į traukinį vis didėjo... Ir mes šaunuoliai dar nenuvažiavom į kelto pradžią kol galėjom. Vis greičiau būtume išsilaipinę. Aš bandžiau pralįsti su dviračiu tarp mašinų ir likau griežtai perspėtas, kad laukia nemalonumai jei bent įbrėšiu jo naujausios laidos mazdą... Labai jau draugiški žmonės. Liūdna. O Andrių apšaukė kitas žmogėnas, mat Andrius stovėjo netoli jo ir su ratu palietė jo šviesias kelnes... Padarėm išvadą, kad klaipėdėčiai labai jau „draugiškai“ nusiteikę dviratininkų atžvilgiu.

Per Klaipėdą mynėm kiek įkabindami. Gerai kad Andrius pažįstą šį miestą, tai nereikėjo žvilgčioti į žemėlapį. Lėkėm ir per raudonus šviesoforo signalus, ir šaligatviais, ir gatvėmis. Laikas tiksėjo. Likus 5 minutėms iki traukinio išvykimo mes jau stovėjome prie jo: be bilietų, su dviračiais, ir dar visi raudoni ir šlapi nuo prakaito. Ir kas geriausiai išgirdom kad nėra vietos su dviračiais. Jau ir taip 8 dviračiai viduje, nors vietos tai keturios tik, o dar anot geležinkelio darbuotojų yra rezervuoti trys bilietai su dviračiais... Jei ne Andrius turbūt būtume likę Klaipėdoje tą dieną. Jis lėkė ir prie vieno ir prie kito darbuotojo, po to ir prie šefo kažkokio, o jie visi kaip tikri biurokaratai kartojo kad nebėra vietos ir traukinys jau turi išvažiuoti. Taisyklės yra taisyklės ir nesvarbu, kad tau labai reikia. Tai tada dar prisidėjo kitų dviratininkų prašymai ir apeliacija į gerumą ir sąžinę. Tai šiaip ne taip sutiko. Įsileido mus į vidų. Ačiū visiems. Pajudėjom. Kita bėda – dviračiai. Vietos beveik nėra, o sutalpinti tai reikia kažkaip. Nestovėsi penkias valandas tarpdury, o buvome pasiryžę ir tam. Tai šiaip ne taip įgrūdom ir savo dviračius. Tiesa mano jau atsidūrė palubėje. Turėjom tokias gumas su kabliais, tai visai nesunkiai jį ten pakabinom. O Kretingoj įlipo dar vienas dviratininkas... Jau vienuoliktas. Dar laukėm dviejų... Vėl galvosūkis kaip įtalpinti dar vieną dviratį. Tada ir Andriui teko saviškį pakabinti palubėje... Taip bevargdami ir Telšius pasiekėme. Tai bent užsiėmimą turėjom. Užsiiminėjom logistika :DDD Viskas pavyko. Turbūt būtume ir dar tuos du likusius įkišę, kurie taip ir nepasirodė... :)) Bet kiekvienoje stotyje su nerimu dairėmės kur tie paslaptingieji dviratininkai. Gal tai buvo geležinkeliečių standartinis atsakymas, kai iškyla tokia situacija..? Nuo Šiaulių jau kažkaip buvo aišku kad nieko nebebus. Taigi įsitaisėm antrame aukšte. Ilsėjomės po patirtų nuotykių. Vilniuje vėl susidūrėme su geležinkeliečių tvarka ir gąsdinimais, reikia skubėti išsikrauti dviračius nes neva tuoj trauks sąstatą... Piktina tokie nesąmoningi pareiškimai. Jau visi buvom išsilaipinę, tvarkėmės dviračius, rišome krepšius, o traukinys kaip nejudėjo taip nejudėjo. Tik visi darbuotojai turbūt namo labai skubėjo, o kažkaip tai reikia įtikinti kad žmonės skubėtų ir netrukdytų to padaryti. Taigi visi dviratininkai palinkėjo gero kelio namo ir išsiskirstė. Draugiški žmonės. Visus vienija dviratis. Taip ir mes padarėm. Manęs dar laukė apie 10 km iki namų. Važiavau lėtai. Prisilaksčiau jau šiandien užtektinai...

Kelionė į Saaremaa

Rugpjūčio 15 d. Ir vėl ilgasis savaitgalis. Ir vėl noras kažką naujo pamatyti ir patirti. Kol didelė dalis lietuvių liko gimtinėje kęsti nepaprasto karščio, mes patraukėme pas šiaurinius brolius estus. Į Saaremaa salą, antrą pagal užimamą plotą Baltijos jūroje.

Ši kelionė nebuvo kaip visos iki šiol, nes buvo šioks toks kelionės planavimas – užsakytas namukas. Visgi čia su kitais žmonėmis keliavom, tai ir įpročiai kiti. Buvo padarytas nedidelis susitikimas būsimos kelionės aptarimui. Aptarėm kaip keliausim, kada išvažiuosim, kas vienu ar kitu dalyku pasirūpins ir pan.

Mūsų buvo 6. Ne kartą keitėsi keliautojų sudėtis. Buvo žmonių abejojančių ar galės vykti, tai sąlygojo naujų žmonių įtraukimą ir dar vienos mašinos ieškojimą, bet viso šito neprireikė, kai abejojantys Jonas su Ženia nusprendė gerai praleisti savaitgalį vėsiojoje Estijos saloje. Taigi vykome viena mašina. „Mankštinome“ Ritos naująją „Zafirą“ :)) Visai neblogai mes ten sutilpome. Aišku Vikos buvo nustatyta, kad bus galima imti tik vieną kuprinę, nes bagažinėje vietos neperdaugiausiai, nes ten turėjo sėdėti vienas žmogus. Man tai labai nepatiko, kad ten kažkas sėdi, juk labai nesaugu... Bet o ką padarysi, kai reikia keliauti ir vietos per daug nėra...

Kelionė prasidėjo ketvirtadienį po darbo. Susitarėm, kad susitiksim Baltupiuose prie Vikos namų. Visi kiti taip ir padarė. O aš laukiau namie, nes buvau sutarę su Rita, kad jie užvažiuos manęs paimti su maistu (man teko apsipirkimas). Susėdę į kelionei paruoštą automobilį, patraukėm iki skausmo žinomu keliu Vilnius-Panevėžys. Trumpi pokalbiai, pasiburnojimai ant taisomo kelio ruožo prie Vilniaus, rodė, kad žmonės yra pavargę po darbų ir pan. Aišku tokie „gyvi“ pokalbiai vairuotojui entuziazmo nesukelia... ir miegų nepravaiko.

Pirmą sustojimą jau padarėme Latvijoje. Užsukome į degalinę. Šiek tiek degalų ir šiaip jau pūsles spaudė :)) Antras ilgesnis sustojimas buvo taip pat Latvijoje. Užsinorėjom pasižvalgyti po pajūrį, palydėti saulę ir šiaip pamirkyti kojas jūroje bei prasijudinti po ilgo sėdėjimo. Maždaug pusvalandį skyrėm tokiam poilsiui ir tada vėl į kelionę. Apie 12.30 nakties jau atvykom į Virtsu, iš kur turėjom persikelti į Saarema salą. Rita internete buvo skaičiusi, kad keltas naktimis kursuoja kas valandą, bet deja deja visai ką kita pasakė moteriškė pardavinėjanti bilietus į keltą. Pasirodo kursuoja kas dvi valandas. Kitas bus 2 val nakties. Taigi turėjom pusantros valandos pasižvalgyti po perkėlą. Nusipirkom bilietus į keltą (310 EEK už automobilį ir 6 žmones) ir pasidarėm mini ekskursiją po perkėlą. Vėjas buvo žvarbus, jūra audringa. Merginos greitai sušalo. Tai keletas nuotraukėlių ir visi sulindo į mašiną. Man tokia tokia „veikla“ ne prie širdies. Aš mėgstu pasižvalgyti po vietovę. Šalta nebuvo todėl pavaikštinėjau, pažiūrinėjau. Nieko labai įdomaus, bet prasivėdinti sveika. Vienas įdomus dalykas krito į akis. Vyko kažkokie statybos darbai, o statybinės atliekos buvo verčiamos tiesiai į jūra... Keista kažkaip, nesitikėjau iš estų to. Šiaip tai visur gana tvarkingai. O gal jie taip bando atsikovoti daugiau žemės iš jūros. Kas žino.

Žiūrėjom į kitą krantą – kur mums ir reikia persikelti, matėm mūsų laukiančias šviesas. Dar kartą po kelių minučių pažiūrėjus, pasirodė, kad tos šviesos artėja. Valio! Mūsų keltas jau atkeliauja. Maždaug po pusvalandžio jau buvom kelte. Tiek panašiai trunka kelionė nuo vieno kranto iki kito. O kelte supimas buvo jaučiamas stipriai. Visgi nelabai didelis tas laivelis buvo. Kai kam pasidarė nelabai gera... bet nieko baisaus. Todėl nusprendėm eiti į denį kur ne taip juntamas siūbavimas, bet užtai ten žvarbu... Tačiau nepaisant to gera. Vėjas švilpia pro ausis. Mes keliaujam į Saaremaa.

Atplaukėm ir patraukėm link mūsų užsakyto namuko netoli Orissaare miesto. Dar liko apie 30 km. Jau visi svajojo apie lovą. Turėjom minimalų žemėlapį su pažymėta vieta, kur mums reikia važiuoti. Aišku tikslumo nėra, todėl kaip ir dera, pasiklydom truputį. Nusukom į kažkokį vieškelį. Lygtai taip atrodė žemėlapyje. Ir žiūrim kažkokiame lange šviesa šviečia. Šiaip mūsų turėjo laukti kažkokia moteriškė. Tai pamanėm, kad ta šviesa tai jau mūsų laukia. Nieko nelaukdami užsukam į kiemą, o ten kažkaip jau daug jaunimėlio... Išlipam su Rita paklausti kur mes čia esam ir kur daugmaž mums reikia. Nelabai paaiškino kur reikia, tik supratom kad esam tikrai ne čia... Taigi patraukėm toliau. O klaidžioti dar teko. Miego norėjosi, jautėsi nuovargis, visi pasidarė irzlūs, o dar esam nugrybavę kažkur... Tai nusprendėm sustoti ir visi bendromis jėgomis išsiaiškinti, kur mes čia esam. Nusprendėm pavažiuoti dar toliau. Įsukom į kažkokį keliuką. Pagal žemėlapį panaši vieta – o ten tik krūmai ir kelias vingiuojantis toliau. Tai Rita nusprendė paskambinti ir pasiklausti kur mums čia važiuoti, nes truputį nuklydom. Va čia buvo įdomu. Iš pradžių ta moteriškė mėgino kalbėti angliškai, o išsiaiškinus, kad ji geriau moka rusiškai, pokalbis vyko ta kalba. Sunkiai sekėsi aiškintis. Rita pradėjo pykti ant bobulės (bent man taip atrodė), nes ji ištaisai kartojo „Vy tūt, vy tūt“ (tipo „jūs čia“). Gdie my tūt? Vy tūt :DDD Pralinksmino ji mus. Birutė GPS'e aiškiau kalba :DD O pasirodo mes jau buvom įsukę į reikiamą keliuką, ir iš krūmų išlindo moteriškė apsigaubusi baltu chalatu su telefonu prie ausies. Dabar supratom jos tą vy tūt :DD beliko įsukti į kiemą. Mes jau vietoje. Pagaliau!!!

Bet tai dar ne viskas... Pasirašinėjom nuomos sutartį. Užpildėm kažkokias formas kuriose prašė nurodyti vardus, adresus, paso numerį... Aš paso numerio mintinai nežinojau, o paso traukti iš kuprinės nenorėjau ir šiaip šią procedūrą laikiau nonsensu, iš galvos surašiau skaičiukų ir raidžių rinkinį. Rita sėdo skaityti sutartį po kuria reikėjo parašo. Ten buvo paminėti įrengimai tokie kaip: skalbimo mašina, mikrobangė, fenas, kėdės lovos... ir pan. Tada prasidėjo visų tų daiktų skaičiavimas... Galvojau jau eisiu prie jūros ir plauksiu parplauksiu namo. :))) Aišku negali visada pasitikėti žmonėmis. Bus parašyta, kad turėjo būti kokia kepsninė, o jos iš tikrųjų nebuvo. Ir pradės priekaištauti, kad jos nebėra. Jei jau jie taip žaidžia su tomis sutartimis, tai ir mes pasijungėm į jų žaidimą. Buvo keletas skambučių tam namelio savininkui (ta moteriškė tai šiaip tik padėjėja ar pan.), buvo ginčų, kol galiausiai viskas buvo išsiaiškinta. Atėjo ir 4 ryto kol sugulėm. Tuoj turėjo švisti... O ir atvažiavom čia nemiegoti, taigi ir anksti keltis – 10 val. planavom.

2 diena.

10 val. ryto. Visi keliamės. Miego mažai. O dar ir be užuolaidų miegojom (aš pratęs miegoti tamsoje) tai kokybiško miego trūkumas jaučiamas. Apsiprausę, pavalgę pajudėjom į pirmą savo išvyką po Saaremaa salą. Dienos tikslai buvo aptarti ryte prie žemėlapio, kurį radome namuke. Jame buvo sužymėtos lankytinos vietos. Taigi beliko pasirinkti ką norėsime aplankyti. Šiai dienai nusprendėme nulėkti į piečiausią salos dalį – į Sõrve iškišulį.

Jööri küla.

Pirmas sustojimas buvo Jööri Village Museum. Muziejus pastatytas 1998. Vienoje pirkioje radome nuotraukų albumą, kuriame užfiksuoti šio muziejaus statymo etapai. Bandyta (turbūt ir pasisekė) atkurti kažkurio amžiaus Estų kaimelio kiemas, kuriame mediniai pastatai dengti nendrėmis. Vienas namukas buvo prikištas visokiausių istorinių liekanų, nuo metalinės lentelės iš 1865 m. (reikia patikslinti) iki knygų apie Leniną :)) Ko tik ten nebuvo: mediniai grėbliai (Rita nebuvo mačiusi tokių, aš dar, atsimenu, vaikystėje kaime grėbiau šieną su tokiais), angliniai lygintuvai, medinės šakės, namų gamybos pianinas, įvairiausios knygos, raktų kolekcija, degtukų dėžutės, medinė lova (labai jau trumpa, gal vaikiška), kūdikio lopšelis. Ir visa tai palikta atrakinta, nesaugoma. Keista. Pas mus tai iškart būtų suniokota. Na už tokį pasitikėjimą duodam pliusą ir keletą kronų į aukų dėžutę :))

Antras susidūrimas su vietiniais buvo vaistinėje. Vikai suskaudo skrandį, tai nusprendėm nusipirkti ramunėlių arbatos. Nelabai supratau kam to, jei nesiruošėm virti vandens per artimiausias 8 valandas. Moteriškė angliškai nekirto, o rusiškai arba nenoriai, arba puikiai apsimetė, kad nelabai moka, bet ramunėlių arbatos gavom.

Valjala.

Kitas lankytinas objektas pakeliui seniausia Estijos bažnyčia (Valjala kirik) (estiškai kirik – bažnyčia), pastatyta 13 amžiuje. Kaip ir visur pasifotografavom, apžiūrėjom bažnyčią iš išorės. Viduje sėdėjo ramus diedukas ir turbūt rinko pinigus, tai kažkaip nusprendėm neiti ten, nors Rita buvo įsmukusi į vidų kažkaip. :)) Vitražai švietė gražiai. Grįžom prie mašinos, o ten jau lietuvių bent trys (neskaitant mūsų) mašinos stovi. Niekur nepabėgsi nuo jų :))

Kaala.

Kaala miestelis žymus tuo, kad prieš daugiau nei 660 metų p.m.e (kiti šaltiniai teigia kad prieš 4000 metų) čia nukrito 20-80 tonų meteoritas, kuris išmušė 110 metrų skersmens ir 22 metrų gylio kraterį, kuriame susiformavo ežerėlis. Čia jau matosi, kad labai populiarus turistų objektas. Pristoję autobusų (vienas buvo iš Lietuvos), suvenyrus pardavinėja, pastatyta dvarą simbolizuojantis pastatas, kuriame įsikūrusi parduotuvėlė ir dar kažkas. Nėjome į vidų. Apėjom aplink tą kraterį, palaipiojom atsikišusiomis uolomis, pasėdėjom, pamėtėm akmenis į ežeriuką. Ramybė tokia. Judam toliau.

Kuressaare.

Didžiausias Saaremaa salos miestas. Virš 15 tūkst. gyventojų. Pirmas įspūdis neblogas. Senamiestis gražus, neprigriozdintas metalo ir stiklo konstrukcijų. Namukai nedideli ir iš išorės jaukų. Praeinam pro turgelį, kuriame pardavinėjami visokie lininiai rūbai, mediniai žaislai ir šiaip visokie niekučiai. Jovita susižavėjo margintais stikliukais tai prigriebė net du. Vienam galiojo akcija 50% :)) Turbūt vasaros išpardavimas. Taip besižvalgydami patraukėm prie mažo švyturio ant molo. Prieplaukoje stovėjo jachtos, visai šalia buvo SPA („Salus Per Aquam“ arba „Sanitas Per Aquam“ - sveikata per vandenį. Vis niekaip neatsiminėm pirmo trumpinio žodžio. Taigi fiksuoju :))) centras ir viešbutis. Tikrai gražioje vietoje – prie pat jūros, visai šalia pilis. Pasėdėjom ant molo, su sveikus pavydu pasižiūrėjom į žmones plaukiančius kateriu ir patraukėm į pilį, kuri buvo visai čia pat. Nusipirkom bilietus, kurie kainavo lygtai 100 EEK, dar išsirinkom atviruką, kurį siųsime į darbą (pas mus tokia tradicija – kas keliauja, turi iš tos šalies atsiųsti atviruką. Kol kas dar nėra daug jų). Ir už mūsų atėjo visas būrys tautiečių. Turbūt iš to paties autobuso, kurį matėme prie kraterio. Toks įspūdis kad tų bilietų niekas netikrina ir nelabai kam rūpi. Matėm diedulę su pakabintu ant kaklo pažymėjimu, bet nei jis tikrino mūsų bilietus nei ką. O pilyje pažiūrėti yra ką. Visa Estijos istorija, nuo žalvario amžiaus (o gal ir nuo akmens, nebe pamenu) iki šių dienų. Pilis klaidi – bokštų, bokštelių, kambarių daugybė tik spėk lenktis. Mažaūgiai tie senoviniai žmonės buvo... Ten gal praleidom visą valandą. Labai mažai laiko tokiam objektui, bet kad laukia ir daugiau objektų, o ir skrandis jau rėkia ir aukų prašo :)) ir kojos kaip susitarę su skrandžiu nebeneša kur reikia. Prie pilies rikiavosi jaunavedžiai, vienoje pilies salėje padaryta koplytėlė, todėl nusprendėm, kad jie čia ir tuoksis. Senoviškai taip :)) Vis kitaip.

Prasidėjo kavinukės-valgyklėlės paieškos. Žvilgtelėjom į vieną, kitą ir užsukom. Labai jau alkani buvom. Na interjeras jaukus, žmonių nelabai daug – būsim aptarnauti greitai – kainos nesikandžiojančios, padavėjos supranta angliškai. Gerai. Renkamės pietus. Jau buvo kažkur 4 val. po pietų, o pusryčiavom tik sausų pusryčių su jogurtu. Mažokai kažkaip tokiam ilgam laiko tarpui. Užsisakinėjom visi po vieną, neskubėdami. Aš užsakiau sau ir Vikai. Na nepasakėm kad kavą atneštų vėliausiai, tai teko kavą gerti prieš sriubą. Ką jau padarysi. Na ką visiems jau sunešė, vieniems anksčiau, kitiems vėliau. Jau kaip ir pavalgėm. O Vika kaip laukia taip laukia savo antro patiekalo. Kilo mintis, kad neužsakėme. Tai pasikvietėm padavėją ir sakom, kad neatnešėt vieno patiekalo. O ji sako gerai – bus. Tai laukiam toliau. Vėl ją kviečiam. Sako reiks palaukti truputį. Jau prasidėjo ginčai ir emocijų proveržiai. Vika nebenori valgyti, mes jau liepiam laukti, kaip čia eis neprivalgiusi... O ji stresuoja, kad gaišina čia visus. Šiaip ne taip atnešė tą patiekalą. Tada pradėjom priekaištauti, kad įvyko nesusipratimas dėl jų kaltės, ir mes čia gaištam. Vėlgi Rita parodė savo kovotojos dvasią. Tai šiaip ne taip gavom 10% nuolaidą. Tai dar ir sąskaitos laukėme ilgai. Aptarnavimu nusivylėm, nors šiaip bendrauti bebuvo sunku, šiaip išsiblaškę buvo turbūt, kam nepasitaiko :)) Taigi kaip ir reikia tikėtis – tipsų 0. Už tą skriaudą nusipirkom ledų.

Apsiraminę patraukėm į piečiausią tašką. Miestuką Sääre.

Sääre.

Iš toli mus pasitinka švyturys. Apačioje baltas, aukščiau juodas. Taip ir nesugalvojom, kodėl jis išmargintas tokiomis spalvomis. Jau saulė slinko link horizonto. Vienoje kyšulio pusėje jūra bangavo, kitoje – lygi kaip stiklas buvo. Norėjosi pasėdėti ramiai, pasižvalgyti į jūrą, saulę, bet kitas noras ką nors veikti laimėjo. Taigi nusprendžiau pastatyti bokštelį iš akmenų. Buvau matęs tokių, bet tik nuotraukose. Nelabai tiko akmenys, bet kažkokį surenčiau. Šiaip dar Vika padėjo paieškoti akmenų, todėl negaliu sakyti kad stačiau vienas :)) Išėjo kažkoks kreivas, bet stovėjo. Jūroje buvo kažkokios pastatų nuolaužos. Merginos pradėjo landžioti į juos, laipioti. Ten ir kėdė atsirado. Kilo mintis pafotkinti. Pagavo įkvėpimas :)) Pateikiu keletą nuotraukų iš „fotosesijos“:

Ilgai netempdami į vakarą patraukėme vakarine kyšulio dalimi namo. Ten turėjom privažiuoti kažkokias uolas, kurios gal pakilusios 5 metrus virš jūros. Ir krantai statūs. Mes juos atradome – tuos krantus kaip tik prieš saulėlydį. Nuostabūs vaizdai atsivėrė. Apačioje akmeninis krantas, banguojanti jūra ir saulė besileidžianti į jūrą. Sielai atgaiva :)) Pasėdėjom kol nesušalom ir visiškai nesutemo. Bevažiuodami dar žvalgėmės į jūros pusę – važiavom pajūriu beveik. Smagus kelias. Šalikelėse ir laukuose augo kadagiai – paplitęs krūmas, net mūsų kieme jų visas brūzgynas. Besižvalgydami, pamatėme, tiksliau vairuotoja pamatė ir mums davė pylos kad mes nematom, :)) palei jūrą pristatytų akmenų bokštelių. Nuotraukose buvau matęs tą vietą. Įspūdingai atrodo – visas pajūris pilnas iš akmenų suręstų bokštelių. Nuo pačių didžiausių sulig žmogaus ūgiu, iki miniatiūrinių :)) ant kai kurių prirašinėta. Matosi datos, vardai. Buvo ir lietuviškų užrašų 2005 metų. Jau užrašai apsitrynę.

Namo traukėme tylūs, susimąstę ir pavargę. Diena buvo kupina įspūdžių. Tik girdėjome „Birutės“ (taip vadinom Jovitą, nes ji buvo mūsų šturmanė su žemėlapiu) komandas. Grįžome vėlai. Gal kokią 11 val. Kelionės pradžioje buvo suplanuota, kad aš su Vika darysime pirmą vakarienę. Bet niekas nebeturėjo jėgų nei ką gaminti, nei valgyti, todėl visi sugriuvo miegoti. Šįkart langą užsidengiau rankšluosčiu. Suveikė.

3 diena.

Orų prognozės šiai dienai žadėjo nelabai tinkamą orą. Nors norvegai sako, kad nebūna blogo oro, o tik bloga apranga, mūsų tai neguodė. Mes nebuvom labai tam pasiruošę. Daugmaž žinodami orų prognozes ir šiaip būdami pavargę, leidome sau ilgiau pamiegoti šią dieną. Parpėm iki 11 ryto. Kol susikėlėm, kol nusiprausėm ir jau pietūs. Tada patraukėm į šiaurinę salos dalį. Iš pradžių aplankėme dar vieną perkėlą Triigi. Pasibuvome vėjyje prie jūros, išblaškėme užsilikusius miegus ir traukėme toliau. Matėsi žmonės keliaujantys su dviračiais. Pavydžiai nužvelgiau juos,

bet kai buvo toks oras, kažkaip maloniau pasidarė, kad galima grįžti į šiltą mašiną. Šią dieną nusprendėme aplankyti Panga park – aukštos uolos prie jūros. Bet pakeliui dar stabtelėjome Metsküla miestelyje. Ten apžiūrėjom medinę cerkvę, pasilabinom su lietuviais, persimetėm juokeliais, kad nuo lietuvių nepabėgsi ir patraukėme toliau. Silpnai lynojo. Ėjome į parką. Iš pradžių pajūriu, po to pakilome ant uolų. Kuo toliau ėjome, tuo aukščiau kilo uolos virš jūros, tuo didėjo pasitenkinimas atsiveriančiais vaizdais. Jau oras buvo nebesvarbu. Vis dar lynojo, bet vaizdingas parkas įtraukė. Visiems važiuojantiems į šią salą rekomenduoju šį parką. Ypač tiems, kas jaučia silpnybę uoloms ir kalnams. Pasifotografavom, pasižvalgėm ir patra

ukėme į anksčiau matytą vietinę kavinukę. Jau buvo pietų metas, o lietus mus jau skalbė, bet šalta nebuvo. Kavinukėje pasižvalgę, kad nelabai yra ko valgyti, nutarėme važiuoti kitur, bet čia savo žodį tarė jau besiruošiantys išvykti žemaitukai (jautėsi iš kalbos). Jie keliavo motociklais. Užuojauta. Jie parekomendavo kad čia visai skanūs žuvies pyragai su tunu ir lašiša, taip pat ir sriubos visai nieko. Nutarėm pasilikti. Palinkėjom gero kelio ir nesušlapti per daug. Dar paragavau estiško aliuko. Nieko gero iš to birzgalo. Turbūt ne tokį išsirinkau.

Šiandien nusprendėm grįžti namo anksčiau. Pasidaryti vakarienę. Ir šiaip oras nelepino.

Taigi visai gerai ir pasisėdėti prie židinio lietui barbenant į palangę. Bevažiuodami dar sustojom Angla miestelyje. Ten buvo visa eilė malūnų. Apžiūrėjom, nors jau šalta buvo. Bet tai netruko ilgai. Jau nebetoli

namų dar sustojom prie jūros mašinos nusiplauti :)) Labai jau purvina buvo. Estiškas molis buvo padengęs storu sluoksniu, nes daug važiavom neasfaltuotais keliais. Dar pabraidžiojom jūroje. Visai šiltas vanduo pasirodo.

Grįžę namo pasidarėm vakarienę – pasta italiana, užsikūrėm židinį, peržiūrėjom nuotraukas. Po to kas liko žaisti stalo žaidimų, kas miegoti. Aš norėjau susisukti šiltoje lovoje.

4 diena. Važiuojam namo.

Kėlėmės gana anksti apie 8. 9 val. nusprendėme atiduoti raktus namų savininkams, nes dar norėjom šiek tiek aplankyti įžymių objektų prieš išvykstant namo.

Pirmas objektas – Livonijos ordino pilis. Visai šalia mūsų. Gal 300 metrų nuo namų. Greitai apėjome, apžiūrėjome. Visi senoviniai rūsiai turi savo dvasią. Neblogai pritaikyti turistams. Įrengtas apšvietimas, sukuriantis paslaptingą atmosferą. Atrodo kas čia tokio – bet gražu ir sukuria jaukumo jausmą. Prie išėjimo elektros jungtukas, o prie jo raštelis: „Jeigu išeinate ir daugiau viduje nieko nebėra prašome išjungti šviesą. Ačiū.“ Prašom. Taip ir padarėm. Tvarka yra čia.

Kitas objektas – Orisaare miestukas. Visai netoli mūsų namelio. Gal 5 km. O ten įdomus futbolo stadionas – su augančiu ąžuolu vidury jo. Saugo estai gamtą, nekerta medžių jei jie „ne vietoje“ auga. O kaip pas mus yra..? Dar užsukome į vietinį prekybcentrį lauktuvių. Norėjau kokio gėrimėlio su laipsniais ir še tau – alkoholis nuo 10 val. tik. Vėlgi tvarka yra. Niekis. Rasiu kitur kur. Traukiam toliau. Užsukam dar į malūną-muziejų. Ten diedukas dar tik dėlioja suvenyrus – dar ankstus metas. Susimokam už malūno aplankymą po 20EEK, dar nusipirkau magnetuką prie šaldytuvo su estiškais jaunuoliais.

Üügu pank Muhu saloje. (O koks miestelis tai nežinau, čia parko pavadinimas) Apžiūrėjom uolas. Marketingo tikslais pavadinta Jo ir Jos vaiduoklių uolos. Nematėm ten vaiduoklių, tik tolumoje prie jūros ganėsi žirgai.

Nebeturėjom laiko prieiti arčiau. Todėl pasižvalgėme tik nuo uolų. Įdomi ir lankytina vieta.

Grįžinėjom prie perkėlos. Mašinų eilės kėlė ironišką šypseną – ilgai reiks laukti pagalvojom. Taigi patraukėm į parduotuvėlę ledų ir šiaip ko nors. Gavau ir estiško alkoholio. Grįžom prie mašinos. Pasirodo ta eilė labai jau greitai juda. Dirba net du keltai. Taigi vistiek pamatėm kad nespėsim į 12 val. keltą, tai vadinasi turim dar valandą. Aš jau kaip ir valgyti užsimaniau. O ten toks kioskelis su „hamburgeriais“. Surizikavau. Stoviu, žiūriu kaip bobulė be emocijų veide gamina hamburgerius. Pavadinimai estiški – nieko ten nesuprasi, kas per sudėtis ir pan. Todėl laukiu ir žiūriu ką kiti žmonės gauna. O gauna tai nelabai ką. Bandelę su kažkokiu „mėsos“ paplotėliu ir kopūstų daugiau nei mūsų kebabininkai prideda. Ai dzin. Alkis nugalėjo. Pasiėmiau brangesnį šiek tiek. Už manęs stovėjo vokiečiai. Ir tie klausia kas čia per sudėtis ir pan. Aš tik pečiais gūžčioju ir sakau kad nežinau. Iš bado suvalgiau. Bet skonis tai šlykštus. O tas kioskelis vistiek populiarus. Iš autobuso pasipila žmonių ir visi ten patraukia ir jiems nesvarbus aptarnavimas, nei skonis. Turiu pripažinti – gera vieta tokiam versliukui, kai nėra konkurencijos.

Sulaukėm kelto. Šįkart plaukėm su didesniu. Taip kad siūbavimo nesijautė. Nors ne visiems. Stovėjom ant denio. Sumąsčiau pasivaikščioti. Nuėjau prie Vikos. Tik atsistojau šalia ir čia še tau tau!!! Vos manęs neapvėmė viena estė moteriškė... Tai bent gražu... Greitai dėjom atgal. Na ką susisupo moteriškei :))

Estijos krantuose sukosi vėjo jėgainės. Visada norėjau prieiti prie vieno iš jų. Todėl išreiškiau š norą garsiai. Rita sako sustos jei bus koks pakeliui. Taip ir atsitiko. Visai šalia kelio stovi vienas. Sustojom. Nulėkėm artyn. Įspūdingai atrodo. Iš toli ne taip. O dar tas menčių keliamas vos girdimas ošimas. Jėga. Galingas objektas. Patiko. Aš už tokius statinius. Kad kuo daugiau tokių.

Namo traukėme vėl tylėdami... Žiauru turėjo būti vairuotojai. Todėl ji klausėsi erzinančios muzikos, kad neužmigtų. Visai neblogai blaško miegus, bet ir irzlumas didėja. Sustojimą pasidarėme toje pat vietoje Latvijoje kaip ir važiuojant į priekį. Paplūdimy buvo šiek tiek žmonių. Pasivaikštinėjom paplūdimiu, pabraidžiojom jūroje, papietavome.

Taip ir grįžom namo. Kupini įspūdžių, šiek tiek pavargę, pamiršę kasdienius rūpesčius.

Įdomūs pastebėjimai:

• Vienoje ganykloje karvės sunumeruotos. Numeriai užrašyti su purškiamais dažais ant nugaros

• Ant avių gardo užrašas „Saugo Falck Security“ :DD Anksčiau tai piemenėliai tą darydavo

• Kažkuriuo momentu keliaudami Estijoje, klausėmės lietuvių sutartinių per radiją KLASSIK. Smagu.

• Naujai iškepti vairuotojai estai jau apsiklijavę mašinas žaliais lapais. Įdomiai atrodo. Ir tokių vairuotojų visa galybė. Gal visi neseniai tik teises gavo?

Daugiau nuotraukų čia. (p.s. Reikia registruotis)

Dviračiais po Aukštaitijos Nacionalinį Parką arba Poilsis mokamas

Taigi jau darosi tradicija per ilgąjį savaitgalį kąnors gero nuveikti, kažkur nukeliauti. Šiemet tai jau trečiasis toks savaitgalis (jei gerai pamenu). Kovo 11-ąją keliavom į Slovakiją (apie tai rašo Simas), per Jonines (kirtis ant i, nu juokinga...) plaukėm su baidarėmis Aukštaitijos Nacionaliame parke Aiseto ežeru, po to Kiaunos upe ir galiausiai Žeimenos upe. Ir dabar kelionė dviračiais. Taigi ši kelionė buvo tokia pat spontaniška kaip ir kelionė į Slovakiją. Tiesą sakant, suplanuota per tris dienas. Seniai jau galvojau tokią išvyką pasidaryti, ir pagaliau pavyko - ilgas savaitgalis ir vasara beto. Taigi apie viską iš pradžių.

Kelionės planas
Taigi kelionės planas daugmaž toks: aš su Simu ryte traukiniu, greičiausiai 8 val. pajudam iš Vilniaus link Ignalinos, Ignalinoj susiveikiam kažkokį parko žemėlapį ir tada pasirenkam dienos maršrutą. Dienos, nes per pietus turi turi atvažiuoti Andrius iš Vilniaus su traukiniu ir Doncės su žmonike iš Kauno su savo mašina, tada jie paima Andrių ir pasiderinam kur stovyklausim.
Na aišku planas ne auksinis ir ne idealiausias, bet vis šis tas. Norėtųsi, kad daugiau chebrikės važiuotų dviračiais ir nebūtų jokių mašinų ir pan. Andrius iš pradžių žadėjo minti kartu su manimi, bet po to jo sveikata sušlubavo, tai savo dviratuką perdavė Simui. Taip ir gavosi.

Pasiruošimas
Dviratukui įsigyjau "bagažnyką" - naudingas daiktas vežant visokias palapines, miegmaišius ir šiaip visokį krovinį. Teko skolintis palapinę iš Agnės vėl... nes nei vienas iš mūsų neturi. Ot tai keliaunykai :))
Na ką penktadienį vakare jau myniau pas Simą į "krasnūchą". Iš pradžių apsipirkti ir susipakuoti visus būsimus nešulius. Nakvojau pas Simą, jis pakvietė, vistiek nebuvo jo kambario draugų, na jie ir mano draugai, nes iškeliavo į bliuzo naktis. Taip arčiau stotis ir vėliau galima keltis :))

Kelionė
Kelionė traukiniu su dviračiais ėjosi sklandžiai. Šiaip tai žmonių traukinį buvo daug, daug uogautojų iš Vilniaus ir šiaip matėsi jaunimėlio su palapinėmis ir miegmaišiais :)) tokie kaip ir mes. Na mes tai dviratukus laikėme prie įėjimo į vagoną prie įlipimo, nes viduje tai vietos jau nebebuvo.. O ir dviračių laikymo vietos nebuvo - senesni vagonai turbūt dėl to. Taigi kelionė truko apie dvi valandas, bet šiaip laikas neprailgo ir apie 10 val. ryte jau sėdėjom Ignalinos traukinių stotyje.
Sumąstėm jog reikia pavalgyti, šiaip pusryčių buvom nevalgę, tai sugalvojom kokių kibinų pakirsti. Susiradom vietinę "Iki" ir miesto aikštėje prieš saulutę papusryčiavom. Kibinai nebuvo stebuklingi... Mėsytė kažkokia keista, bet kai esi išalkęs sueina.
Kaip tyčia netoliese pamatėm turistų informacijos centrą. Beliko tik užeiti ir pasižvalgyti ko jie ten gero gali mums pasiūlyti. Anksčiau neteko tokiuose centruose lankytis, tai buvau maloniai nustebintas, kad informacijos pasirinkimas apie Ignalinos regioną gana nemenkas. Aš iškart prie tikslo - žemėlapių. Vualia!!! Yra nacionalinio parko žemėlapis. Mums to ir tereikėjo. Taigi puolėm žiūrėti kas čia ir kaip. Pasiplanavom kur trauksim sėdom ant dviratukų ir pasileidom per tuščias Ignalinos gatves. Tikrai ramus miestelis. Nors ženklai rodė, kad šventei žmonės ruošiasi. Visgi valstybinė šventė.
Ignalina paliko gerą įspūdį - visur sutvarkyta, švaru, geri šaligatviai, įrengtos puikios krepšinio ir futbolo aikštelės, taip pat teniso kortai. Miestas susitvarkęs. Stebėjomės su Simu važiuodami Ignalinos gatvelėmis. Kai įvažiavom į Turistų gatvę pasidarė aišku kad mes tinkamame kelyje į Palūšę. Vien gatvės pavadinimas ką reiškia. Degalinėje matėsi daugiau tokių keliautojų kaip ir mes, turbūt pildėsi degalus :DD
Greitai atmynėm smagiais kalneliais į Palūšę. O ten liaudies jau buvo daug - visi su kuprinėmis, pasišiaušę, užsimiegoję, dar valėsi dantis ir kalbėjo tarpusavyje užsienietiškai. Musiau jau kokie studenčiokai iš užsienio sumanė apžiūrėti mūsų gražius ežerus. Na o mes nieko nelaukę įtaikėm į dviračių-pėsčiųjų taką ir patraukėm pagal žemėlapyje pažymėtus raudonus taškiukus.

Palei Lūšio ežerą iki Meironių gyvenvietės pravažiavom daug medinių skulptūrų. Gražu. Ne veltui užsieniečiai čia renkasi. Važiavom lengvai, neskubėdami, mėgaudamiesi atsiverenčiais parko vaizdais. Oras buvo šiltas ir kvepėjo žemuogėmis. Aš vis norėjau sustoti ir pauogauti, bet Simas vis varė pirmyn - sako vėliau paėsim... Na ką beliko paklausyti ir toliau mėgautis tik kvapais. Objektai žemėlapyje greitai pasirodydavo ir išnykdavo. Prie kai kurių apsistodavom ilgiau - prie kitų neužsukdavom, nes reikėdavo minti į kalną :DD
Sustojom prie Puziniškio piliakalnio šiek tiek pamėlyniauti. Hm kaip skanu pilną saują mėlynių susiberti į burną. Mindami per tiltelį išgirdau kaip Simas pradėjo rėkti ant kažkokių irkluotojų. Iš pradžių nepagavau kame kampas, bet po to paaiškėjo kad ten jo pažįstami. Mažas tas pasaulis. Du bičiukai irklavo valtį prisidėję alaus. Neblogai pramogauja.
Na ką žemėlapis rodė kad įvažiavom į Salas. Tokia gyvenvietė. Buvo du ženklai į kairę ir į dešinę. Pasižiūrėję žemėlapyje kaip mums čia įdomiau pravažiuoti, pasukome į kairę, nes tada apžiūrėtume Salų padrikąjį kaimą. Skamba įdomiai. Sukom sukom apie tą kaimą ir išvažiavom iš tų Salų. Žiūrim kad jau esfaltuotos gatvės ir eismas toks intensyvesnis, ir kaimas nebemažas... Kažkas čia ne taip. Žiūrim į žemėlapį - lygtai niekur nematyti tokių objektų. Tik po to pamatėm, kad mes esam jau nebe Salose, o Antalksnėje... Maža navigacijos klaida... Ups :))) O dangus nieko gero nežadėjo... Debesys aptraukė dangų ir mums bevažiuojant atgal į Salas - užklupo lietus. Stovim vidurį lauko, nei po medžiu lįsti nei šiaip po kokia pastoge. Tik greitai susikišom į kuprines ir maišus savo rūbus. Stovėjom ir juokėmės kaip mes čia pasiklydom ir dar taip smagiai sulijo. Bet kas greitai ateina - greitai ir praeina :)) Neilgai trukus nustojo lietus. Nuostoliai - šlapi marškinėliai ir šiek tiek šalta.

Sugrįžom į tas Salas ir tęsėm kelionę toliau. Sukom ratu aplink. Atrodo užburtos tos Salos. Važiuojam, o galo nematyti... Nors visur kitur objektai greitai pasirodydavo. Skrandis jau reikalavo aukų ir artėjo dar vienas debesiukas. Nebesinorėjo sušlapti dar labiau. Pasiskambinom Ignui, kuris savaitgalį leido Ginučiuose. Mums labai pakeliui. Tai susitarėm kad aplankysim neužilgo ir pavalgysim tuo metu. Jis aišku sutiko. Tai kaip tarėm taip ir padarėm. Šiaip ne taip išvažiavom iš tų Salų, per pievas per miškus.

Kitas didesnis objektas - Ladakalnis. Nostalgija apima... Kiek kartų lankėmės ant jo vasaromis, kai atvykdavom pas Igną į Ginučius pasisvečiuoti :DD Ech geri laikai. Taigi įkopėm į tą kalną su dviračiais - susilaukėm šiek tiek dėmesio iš kitų keliautojų, bet niekis. Pora fotkių prisiminimui, apžvelgėm ežerų kraaštą iš aukštai ir patraukėm link Ginučių. Visai jau šalia mes. O valgyti taip norisi. Vietos jau pažįstamos, Simas vis klausinėja ar dar toli. Aš sakau, kad jau už posūkio ir minam toliau :)) Ir štai pagaliau Igno sodyba. Ir Ignas su mergaite jau mūsų laukia - mat jie ruošiasi eiti maudytis. Pasisveikinam ir traukiam prie pirtelės prietauti. Bet problema - Simas negali valgyti jei nieko tuo metu negeria... Tai einam į vietinę parduotuvę, ką jau darysi. Dar galima kažkiek pakentėti. Ir štai lietus... Pila kaip iš kibiro... O man jau dzin. Einu atsipalaidavęs - lietus plauna prakaitą ir šiaip toks nešaltas jis toks. Grįžom prie pirtelės. Susiruošėm valgyti - ir mūsų chebra su mašina jau čia. Pasilabinom, pasisveikinom ir mes puolėm valgyti, nes tikrai labai norėjom. O valgėm kiaušinius :)) Vakare buvom išsivirę. Geras energijos šaltinis po fizinių krūvių.

Pasėdėjom, pakalbėjom, pasitarėm ką toliau darysim, kur apsistosim nakčiai. Doncė siūlė apsistoti prie Almajo - ežero, esančio Ginučiuose. Jis gerai pažįstamas ir taip jau atsibodęs, kad nebenorėjau apie jį pagalvoti. Reikia kažko naujo - kiek galima prie tų pačių ežerų būti. Ir be to Simas anksti ryte važiuoja į Vilnių, tai reikėtų labai anksti keltis ir minti daug kilometrų iki Ignalinos. Tai padarėm sprendimą apsistoti netoli Ignalinos kokioj nors stovyklavietėje. Taigi žemėlapyje matėm kelias stovyklavietes. Tai nusprendėm apžiūrėti jas. Pirma aišku automobilistai :)) mes tai jau prisijungtume prie jų.

Atisiveikinom su Ignu ir patraukėm toliau į kelionę. Pasileidom per Linkmenų mišką. Ten šimtai takų ir takelių, tai nebesuprasi kurį žemėlapis rodo. Tai taip ir nubūdijom ne kur norėjom. O norėjom prie Balčio rezervato, o išlindom ant esfaltuoto kelio. Tai teko peržiūrėti maršrutą. Tai aplankėm dar Trainiškio ąžuolą. O čia pat ir tas rezervatas. Ženklai prie rezervato rodė, kad jokių vaikščiojimų po jį. Pasidarė smalsu kas ten taip saugoma. Radau trumpą aprašymą: Balčio gamtinis rezervatas – tai Balčio ežeras ir jo apyežeris. Čia saugomas termokarstinės kilmės ežero duburys su mokslui vertingu hidrobiocenozės kompleksu, retosiomis augalijos ir gyvūnijos rūšimis bei sengirės liekanomis. Taigi šiaip ne taip išvažiavom į tą patį asfaltuotą kelią. Teko paklaidžioti miške su dviratėliais, kai kelias pasibaigia... Na mes su Andriumi jau tokios patirties turim :DD

Toliau kelionė vykė alfaltuotu keliu. Šiaip nepatinka tokiais keliais važinėti - atsiranda visokių vairuotojų... Nesaugu darosi, bet čia taip tuščia buvo, stebėjomės visą kelią, kad taip tuščia. Minėm neskubėdami. Pagaliau sustojom žemuogių. Pasaka, kaip skanu, kad ir šalia kelio bet vistiek. Taigi gavom nurodymus iš mūsų draugų, kad mintume į Meironių stovyklavietę. Na mes jau pro ten minėm pačios kelionės pradžioje. Nebloga tokia atrodė.

Stovyklavimas
Taigi atmynėm į stovyklavietę. Ant medžių prikabinėta lapelių su tekstu "Poilsis mokamas". Kažkaip keistai skamba - nieko nebėra nemokamo, poilsis ir tas mokamas... :(( Materializmas klesti.

Mano spidomentras rodė 50 km. Šiandien tiek pramynėm. Normaliai sakyčiau. Nuovargio nebuvo. Tik truputį. Dabar laukė tik poilsis prie ežero, nes kitą rytą Simas išvažiuoja į Vilnių... Gaila kad taip išėjo. Aš mielai būčiau ir kitas dienas praleidęs ant dviratuko žvalgantis po apylinkes. Bet ką jau padarysi - taip išėjo.

Na vakarą leidom prie ežero, laužo. Aliukas, šašlykai. Geras, ramus vakaras. Ignalinos pusėje girdėjosi šventės akcentai - fejerverkai, muzika. Juk Mindaugo karūnavimo diena. Mes šventėme savaip, kas maudėsi, kas šiaip sėdėjo ant kranto. Na ir mus aplankė rinkliavų rinkėjai: nulupo už mašiną, palapinę ir 5 žmones. Kažkaip iš pradžių nestatėm vienos palapinės tai už ją nemokėjom. :)) Tik antrą dieną, paklausė ar mes ir vakar čia buvom, nes nematė antros palapinės :))

Kitą dieną leidome ramiai prie ežeriuko. Doncė pasiūlė pasidaryti pirtelę iš šiukšlių maišų. Mes sutikom. Taigi su mašina nulėkėm iki Ignalinos, dar šiek tiek apsišopinom ir tada pirmyn į pirtelės statybas. Prikaitinom akmenų, nuridenom juos į pirtikę ir patys ten sulindom. Jausmelis geras: sėdim, o viduryje akmenys garuoja ir kaista kojos. Užpilam vandens - garai muša, pirtis išsipūčia :DDD Nu liuks. Tada į ežeriuką. Ir taip tris kartus. Po to greitai akmenys atvėso, nes Andrius tiek pripylė paskutinįkart, kad ištiestos rankos nesimatė per garus. Bet smagiai taip.

Kitą dieną 12 valandą mums buvo traukinys į Vilnių. Taigi apie 11 val. patraukiau link Ignalinos. O minti dar reikėjo 7 km. Su Andriumi susėdom į traukinį ir aptarėm būsimų kelionių planus. Nebloga turėtų būti kelionė. Norėčiau visai aplankyti pajūrį :))
Daugiau nuotraukų iš šios kelionės galima rasti čia.

Pirmas įrašas

Taigi išaušo ta diena, kai nusprendžiau "užsivesti" internetinį dienoraštį. Seniai jau brandinau šitą mintį ir draugai vis skatino. Bet neprisiruošdavau. Ir šiaip galvojau kad nelabai jis man reikalingas. Bet dabar supratau, kad tai vienintelis būdas papasakoti savo draugams ir šiaip užklydėliams kaip man sekasi, ką gero veikiu ir panašiai. Email'ų rašymas kiekvienam ir pasakojimas, manau, jau atgyvenęs dalykas. Taigi ir aš prisijungiu prie blogerių :DD Kasdien čia nerašysiu, daugiausiai tai bus kelionių ar šiaip kokių įdomių įvykių įspūdžiai, kuriuos mano manymu verta papasakoti visiems.
Taigi sveiki atvykę ;))