Tarp miesto ir kaimo

Valeta iš kito kranto

Šeštadienis buvo ankstyvas, kadangi manęs atvažiavo 8:30, nes turėjome važiuoti padaryti tos maltiečio ID kortelės. Keista, bet buvau įsitikinęs, kad pietiečiai tai mėgsta vėluoti, tačiau esu giliai nustebęs kokie jie punktualūs.

Taigi toje įstaigoje pildant formą surašiau visus tėvavardžius, motinos bei žmonos mergautines pavardes ir pan. Buvo dar grafa žmonos paso numeriui, kadangi nežinojau tai ir nepildžiau. Ir nereikalavo. Ten ėjimų prie langelių logika man nesuprantama. Prie vieno langelio gavai tik parašą. Tada nusiuntė į kitą kabinetą, ten kažką dar parašė ir nufotografavo. Tada nusiuntė į eilutę, kur vyko duomenų įvedimas, turi sėdėti ir laukti kol suves duomenis ir pasakys, kad atsiųs laišką. Su tuo laišku atėjęs vėl turėsi nusifotografuoti ir tada gausi išsvajotają įvairiausių nuolaidų ir privilegijų maltiečio ID kortelę. Turėjau pasirašyti, kad nesu pilnavertis pilietis ir negalėsiu balsuoti.

Tai vat po tokių formalumų buvau laisvas. Pametėjo mano prašymu iki Sliemos. Nutariau dar po turistines zonas kiek pasitrinti. Pažiūrėti kuo gyvena čion atvykę Europos ir kitų kontinentų gyventojai. Viskas tas pats kaip ir visur - kavinės, parduotuvės, prekybcentriai. Užsukau ir aš apsižvalgyti, kas ten ir kaip, ką gero siūlo. Tas pats kas akropolyje kokiame.

Dangus nuo ryto jau niaukstėsi vis palašnodamas. Ėjo juodi debesys - sakau matyt ne kokia diena pasivaikščiojimams. Bet tie tebesys taip ir praslinko pasitaškydami kažkokiu purvinu lietumi. Lietus matyt ne purvinas, o dulkini mano akiniai nuo saulės matyt.

Prasiėjau per pakrantę - jūra rami, kur ne kur ant akmenuotos pakrantės drybso nuo visokių burgerių išpampę pilvai. Mėgaujasi rudenine saulute kaip kokie ropliai. Jūra visai šilta - matyt Baltija šiltesnė niekada ir nebūna, tačiau maudytis noras kažkaip nekilo... Matys darausi panašus į vietinius, jiems jau toks oras šaltas, o tuo labiau jūra. Dabar maudosi matyt tik kokie anglai arba vokiečiai, tik ne maltiečiai. Be to stipriai vėjuota, nebuvo kur persirengti, aštrūs akmenys iki vandens ir dar galėjau prigalvoti nemažai pasiteisinimų, kodėl nepasimaudyti. Kažkaip netraukė nors tu ką.

Einant pakrante matėsi įdomiai išpjautas krantas. Priėjus prie informacinės lentos viskas, paaiškėjo kokie ten ateivių raižiniai. Pasirodo čia tos droviosios karalienės Viktorijos laikų išmyslas. Būdavo išpjaunamos tokios ale nemažos vonios su tiesioginiu išėjimu į jūra. Tada ta ant tos vonios pastatoma medinė būdelė - nuo akių taip sakant, kad tų laikų moterys galėtų pasimėgauti jūra niekam nespoksant. Matyt tose būdelėse maudydavosi irgi su kokiomis pižamomis, neduok dieve kas per skylutę pažvelgs į vidų. Nežinau kaip ten buvo, dar nesidomėjau, bet pats būdelių faktas įdomus.
  

Maudyklos. Šita matyt pačios Viktorijos :)

Čia irgi matosi maudyklos

Grįžinėdamas atgal užsukau pasižiūrėti kas per iškyšulys prie Džiros. O ten pasirodo jachtos visokiausios. Uostas. Bet jachtos šįkart neįdomios. Akį patraukė taip vadinamas Dukvilis (ančių miestelis). Na ten ne tik antys. Ten ir vištos ir balandžiai įsikūrę. Na bet vaizdelis kaip iš kokios siaubiako, kuriame visi žmonės paversti paukščiais - kas iš Vokietijos, kas iš Anglijos kas iš kokios Amerikos... (vėliavos tokios kaba ant namų). Padarytos verandos su visokiais krėslais, atitemptos ofisinės kėdės... Na o jos jau paukščių taip gražiai nušpakliuotos :D To vaizdo net pliušinis meškinas neatlaikė ir niekam nematant pasikorė... Na ir kam taip sužmoginti tuos paukščius? Jiems gi tik pavėsio ir lizdų tereikia, o ne kažkokio siaubo miestelio.

Meškinas nelaimėlis

Po to dar nuslinkau apžiūrėti Maltos universiteto. Kažkaip net ranka nekilo fotografuoti. Jei nebūtų parašyta, kad tas pastatas yra universitetas tai ir nesugalvočiau. Kažkoks nykus ir griozdiškas su aplink vykstančiomis turbūt ilgai nesibaigiančiomis statybomis. Nevertas dėmesio objektas. Nebent nežinau istorijos apie jį. Todėl taip ir kalbu.

Sekmadienio pietūs, gerai - rytas, kaime
Ne vien šiaurės europiečiai sukioja laikrodžius, kad akyse šviesiau būtų, pietiečiai neatsilieka. Pasirodo iš šeštadienio į sekmadienį laikas pasikeitė. Aš taigi tundra be televizoriaus, laikraščių ir be interneto gyvenu. Na o kolegos neperspėjo.

Atsibudau prieš žadintuvą ir laukiu kada suskambės. Nenusistačiau labai anksti - 9 tik. Žiūriu jau ir po 9. Keista, galvoju. Pažiūriu į telefoną, nes žadintuvas jame - laikas tai lietuviškas. Iš pradžių ir nesupratau kame šaknys, visai paplūdo telefonas, matyt nuo vietinės drėgmės durniuoja. Liepiau pasisukti vėl į priekį. Tik jau po to bevaikštant supratau, kad paskutinis spalio savaitgalis, ir kiek esu girdėjęs, vietiniai taip pat suka laiką. Tai taip ir iškeliavau šį rytą gana anksti. Nauju laiku apie 10.

Sekmadienį toli nusprendžiau nevaikštinėti. Sakau pasisukiosiu po kaimo apylinkes, kurios prasideda prie mano darbo. Visai būna smagu stebėti tolius iš balkonėlio darbe ir siurbčioti arbatą. Grynas oras(ne visai, bet nieko eismas gatvėje apačioje ne pats intensyviausias), kaimo vaizdai tolyje ir saulutė. Taigi nusprendžai aplanktyti tuos tolius. Pažiūrėti kaip vystomas ūkis pietų kraštuose.

Matosi, kad ruduo. Derliaus beveik nebelikę, dirvos jau padrapstytos mėšlu, tai kvepia tikru kaimu :) Bebaigiančios nokti alyvuogės ir granatai džiugina tokios egzotikos nemačiusią akį. Vietinai sėdi prie namukų-būdeliu prieš saulutę, šnekučiuojasi, kartais pašaudo. Įdomus užsiėmimas...

Kurią dieną darbe iš to paties balkonėlio gerdamas arbatą stebėjau reginį: du vietiniai matyt gindami savo žemes nuo visokių kenkėjų ar užpuolikų intensyviai į kažką šaudo. Bandžiau įžiūrėti į ką, tačiau nepavyko, tik supratau, kad pavyko apginti žemes nuo užpuolikų. Vieną užpuoliką nukovė - po parsinešė jį iš laukų. Taip ir nesupratau tai buvo triušis koks ar paukštis. Vietiniai kolegos sako kad dažniausiai paukščius šaudo. Matyt reikia tikėti.

Tai va taip ir man bevaikštant girdėjosi tolumoje pyškėjimai. Tačiau vienu momentu iš dangaus ant žemės pasipylė šratai... Nieko gero. Nusprendžiau pakreipti savo maršrutą kita linkme, o tai ir aš dar gausiu kokį šratą į gerą vietą - mano darbas juk sėdimas :) Kitame keliuke beeinant man kelią pastojo šuva. Matydamas, mano sutrikimą jis parodė, kad čia jo valdos ir gausiai palodamas liepė nešdintis. Taip ir padariau. Pasukau iš tų vietų link šalimais esančio miestelio. Kažkoks nesvetingas tas kaimas.

Daug tokių egzempliorių mėtosi

Nors ir ruduo, tačiau kopūstai dar matyt užaugs

Nokstančios alyvuogės

Susipažinimas su apylinkėmis

Kadangi esu kitoje šalyje tai reikia naudotis proga ją pažinti po truputį. Su miestuko, kuriame gyvenu, Birkirkara, gatvelėmis jau šiek tiek susipažinau tik atvykęs ir pagyvenęs. Juk reikėjo į parduotuvę ar į kokį turgelį ar pas prekeivį užsukti kokio nors pažįstamo maisto pasiieškoti. Na o savaitgaliui reikia rimtesnio kelioninio iššūkio.

Šiam savaitgaliui - šeštadieniui - pasirinkta turistų pamėgta sostinė Valeta. Žemėlapių kažkaip nespausdinau darbe, tikėjausi kokiame knygyne susirasti, tačiau didžiam mano nusivylimui nepavyko nieko gero rasti. Iškratęs naujus namus aptikau keletą Yellow pages (geltonųjų puslapių) knygų, o ten ir miestų žemėlapiai pateikti. Pasiėmiau reikalingus būsimai ekspedicijai.

Rytas prasidėjo ne nuo pusryčių
Jau atsikėlus išgirdau barbenimą į duris. Galvojau pasigirdo. Vietinių maniera išlindau per balkonėlį pasižiūrėti ar tikrai į mano duris barbena. Durys tai pirmame aukšte, negi lipsi žmogus žemyn :) Išlindau, o ten moteriškė su kaimyne kalbasi ir manęs nemato. Kita praeinanti kaimynė joms rodo į mane - jų kalba turbūt reiškė - pažiūrėkit išlindo zaraza. Ir tada man pradėjo aiškinti, kad gal aš esu palikęs dušą bėgantį ar klozetą, nes čia lauko siena visa sudrėkusi. Aš trūkčioju pečiais - nieko tokio pas mane nėra. Viskas tvarkinga, nusiskundimų butu nėra. Dar šiek tiek pagalbėjau su jomis, tiksliau paklausiau jų svarstymų ir atgal įlindau į kambarį. Reikės pranešti buto šeimininkui, gal ištikrųjų ten kažkas bėga... O tai neduos po to ramiai gyventi kaimynkos.

Maltiečių bankas - tik maltiečiams
Iš ryto dar nusprendžiau pasinaudoti tuo, kad bankai čia dirba ir šeštadieniais, ir atsidaryti sąskaitą. Kažkur juk uždirbtus milijonus reikės laikyti ;) Užsukau į visai šalia esantį Bank of Valleta. Pasakiau ko noriu tai sako, jei neturiu maltiečio ID, reikės mums su tavo šalies banku susikontaktuoti, dėl tapatybės. Kontaktuos per paštą... Mėnuo ar keli užtruks? Žinant pietiečius gali ir ilgiau. Ir nuo kada tapatybę nustatinėja bankas? Matyt pasas jau mažai pasako apie pilietybę. Apie pilietybę kalba pinigai :DD Įdomiai čia jie. Na tiek to, galvoju. Yra konkuruojantis HSBC bankas tolėliau - visgi tarptautinis, o ne vietinis kažkoks... Gal jis jau man atidarys sąskaitą nenustatinėjęs mano tapatybės pagal banko sąskaitos turinį :) Ir ką jūs sau manot? Tas tarptautinis bankas tą pačią giesmelę gieda... Bet čia išaiškina visą politiką. Pasirodo, tam kad atidarytų sąskaitą iškart, reikia turėti Maltiečio ID, dėl kurios dar tik kreipsiuosi (reikia jos dėl darbo). Ir tada nereikia jokių kontaktavimų su bankais gimtinėje. Na bent aiškiau šitoje vietoje pasidarė.

Atidžiai skaityk žemėlapius
Neradęs savo gyvenamos vietos žemėlapyje, daugmaž įvertinau, kur tai galėtų būti. Tada pasirinkau kryptį link kurios gatvės eiti, kad nueiti iki sostinės. Taip ir gavosi daugmaž. Nupėdinau į miestą, į kurį nesitikėjau patekti. Na čia reikia pabrėžti, kad nėra miestų ribų. Čia kaip kokiame Vilniuje nelabai žinai kur Šeškinė baigiasi, o kur Fabijoniškės prasideda. Taigi apie atėjimą ne į tą miestą bylojo visokie pavadinimai būdingi tam miestui. Visaip varčiau žemėlapį ir stengiausi suprasti kaip čia taip nugrybauti galėjau. Nesupratęs kaip čia taip atsitiko, vistiek ėjau link tikslo - Valetos. Aplankant ir neplanuotus miestukus.

Tai va taip aplinkeliais ir nukeliavau kur reikia. Čia pažiūrėdamas į savo žemėlapius, čia paklausinėdamas vietinių.

Valeta ištikrųjų gražus miestas. Ant kalno, prie jūros. Senovinė architektūra, pastatai iš kažkokio smėlinio akmens. Kai kurie akmenys tokie minkšti, kad galima juos zulinti ir pirštais. (Taip ir norisi kokias eiles sudėti apie laikinus miestus, kuriuos naikina laikas ir stichijos.) Turizmas čia dar nesustojęs, miesto gatvės pilnos saulėje nudegusių vokiškų veidų. Mėgaujasi jie saule prieš parskrendant į bavarijos žemes. Na o aš nusprendžiau čia dar apsilankyti, kai nebebus turizmo sezono. Gal vaizdas bus kiek kitoks, bus tykiau, natūraliau, nes dabar per pagrindinę gatvę ėjau kaip kokiame Manheteno Times Square'e.

Atgal keliavau šiek tiek paprasčiau, tačiau galiausiai blogai įvertinęs savo namų vietą vėl nublūdijau. Tik šįkart ne taip toli. Einu ir žiūriu, kad jau prie savo darbovietės esu. Matytos vietos. Trinu jau saulėje įdegusią kaktą ir nesuprantu kaip čia taip atsitiko. Na bent tiek gerai, kad iš darbo kelią tai žinau jau neblogai :) Parsirandu namo nusikalęs. Pūslės ant padų, statybininko įdegis - visgi dar karšta rudeninė saulutė :)

Kad taip grybauti ištisai tai reikia nemažai žioplumo. Reikia išsiaiškinti kame čia šaknys. Jei ir toliau norėsiu keliauti su šiais žemėlapiais. Pasirodo mane suklaidino žemėlapio žymėjimas. Stora linija apibrėžta mano gyvenama miesto dalis, na o ten jokių gatvelių nesužymėta. O pasirodo, ta apibrėžta sritis tai industrinis rajonėlis. Čia jie taip žymimi. Dabar žinosiu. Geriau panaršęs žemėlapį, didžiam mano nustebimui radau ir savo gatvelę. Net ir tokia maža pažymėta čia. Na o aš galvojau, kad jos jau tikrai čia nerasiu. Pasirodo yra.

Nenuvertink mažos salos
Maltos sala nėra didelė apie 14 km skersai ir apie 27 km. Plotas už Vilniaus miestą mažesnis. Tačiau miestai tankiai apgyvendinti, kalnuoti ir ne visur palei kelius yra praėjimas pėstiesiems. Tą pastebėjau jau einant pagal gana platų kelią-gatvę. Šaligatvis buvo, kuo puikiausiai ėjau juo, tačiau vienu metu ėmė ir baigėsi. Teko trumpą atstumą paėjėti šalikele. Išėjau. Po to bandžiau eiti dar kita kryptimi - vėl neradau šaligatvio ar bent šalikelės. Tai atsidurdavau kiemuose, tai ant kokio kalno apžėlusio sausa žole ar krūmais. Taigi nors atstumai ir maži, tačiau ne visur tiesiai praeisi.

Gal kam apartamentų reikia su vaizdu į jūrą?

Va su tokiu vaizdu

Turizmo sezonas tęsiasi dar

Biblioteka ir karalienė Viktorija

Tradiciniai balkonėliai - ir aš tokį turiu

Mėgstami atributai prie durų

Malta - pirmos dienos

Viskas nuo pradžių
Kas žino o kas nežino, tai aš nuo šių metų spalio 16 dienos jau sėdžiu Maltoje. Atvykau čia darbuotis pagal kontraktą vieneriems metams. Dirbu telekomunikacijų kompanijoje 'Melita' Java programuotoju. Dažniausiai išgirstu klausimą kodėl Malta? Natūralus atsakymas, o kodėl gi ne? Juk čia nebūna žiemos, čia žmonės kalba angliškai ir čia pagaliau Europos sąjungos šalis, kurioje galima nesunkiai įsidarbinti :) Ieškojau darbo ir antroje lietuvių gimtinėje - Anglijoje, bet Malta mane greičiau priėmė, todėl neatsisakiau tokios galimybės.

Neemigracija
Viename žurnale skaičiau apie emigraciją, jos žalą ir naudą. Apie protų nutekėjimus ir pan. Tai ten patiko toks terminas 'protų tekėjimas', kai išvažiavę žmonės pasisemia kažko naujo, įdomaus ką galėtų pritaikyti savo gimtame krašte. Aš visai norėčiau priklausyti tai tekančių protų kategorijai. Kai pasakau žmonėms, kad išvažiuoju metams padirbėti į kitą šalį, tai jie visąlaik sako, kad čia aš tik taip galvoju kad tik metams - žiūrėk ir išvis išvažiuosi. Gal jie ir teisūs, negaliu to garantuoti, juk tik kelios dienos kaip aš čia. Tačiau gimtinės šauksmas yra girdimas iš toli. Be to aš esu šiaurietis - man patinka, žiemos, man patinka lietuviškas ruduo, lietuviškas žmonių būdas. Malta ne ta šalis, kurioje norėčiau gyventi. Vistiek čia kita kultūra, kitokie žmonių santykiai, mentalitetas, kitoks oras ir vanduo. Labiausiai nepatinka vanduo, nes iš krano bėga nudruskintas vanduo, kurio gerti negalima...

Taigi gyvenimas įgauna pietietiško atspalvio. Laukite istorijų ir kažkokių mano pastebėjimų apie gyvenimą Maltoje.

Saulėti linkėjimai ;)

Umom Rossiju ne poniat

Keletas nutikimų, pastebėjimų, patyrimų Sočyje, jo apylinkėse bei pietų Rusijoje. Turbūt gyvenime nelabai važiuočiau į tuos kraštus, bet taip jau atsitiko, kad žmonos brolis ėmė į pačias rusaitę iš tų apylinkių. Vestuvės vyko Rusijoje, taigi mums, kaip artimiausiems žmonėms, teko sudalyvauti šioje šventėje. Apie vestuves nerašysiu, tai labai asmeniškas įvykis, tačiau pasidalinsiu kelionės įspūdžiais. Juk vestuvės tetruko tik dieną, o kad jau atvyksti tokį tolimą kelią, tai galima ir pakeliauti.

ŽMONĖS.
Sutikti žmonės labai svetingi, draugiški, nuoširdūs, paslaugūs bei kalbūs. Jei jau pas juos apsistoji, tai namus galima ir pamiršti, nes čia tavimi pasirūpins geriau (galba eina apie apsistojimą pas kažkieno gimines, šiuo atveju mano žmonos).
Gatvėje paklausus krypties visada gausi atsakymą su nurodymais. Jei nežinai kokiu autobusu kur vykti, taip pat atsiras ne vienas norintis tau padėti.
Sako rusai atviros dūšios žmonės. Teko ir mums tokį sutikti. Užsiima jis butų suradimu Sočyje. Tai tas Aleksandras čiauška be nustojimo. Pasakoja tokias savo gyvenimo istorijas, kad padoresnis klausytojas gali ir nelabai patogiai pasijausti. Žodžiu šalis plati, žmonės įvairūs ir vieni su kitais saveikauja. Gyvenimo spektaklis.
Keletas įdomesnių atsitikimų:

Paplūdimys Sočyje prie parko Rivjera. Susimokėjom už du gultus pavėsyje. Gultus atitempė berniukas, beliko tik susirasti vietą po skėčiais. Žiūriu po vienu kaip tik vietos dviems yra. Jau tempiam tuos gultus ten, o ten moteriškė pradeda piktintis, kad tuoj ateis jos draugai ir jiems vietos reikės, be to kai saulė judės, moteriškė slinksis slinksis į pavėsį ir mes jai labai trukdysim. Taigi ji turės mus stumdyti. Šitokių geležinių argumentų atakos neatlaikėm ir pasirinkom kitą skėtį. Kuriam laikui praėjus, ištikrųjų saulė pajudėjo link vakarų ir šešėlis pasislinko... O ką mes matom? Mūsų piktoji moteriškė mėgaujasi saulute kaip kokia gyvatė miško proskynoje.

Tame pačiame paplūdimyje. Persirengimo kabinoje Vika numetė ant žemės maudymuką. Nuėjo jo skalauti į tą vietą, kur žmonės plauna smėliuotas kojas. Ištrauka iš pokalbio:

Maloni ponia: šiaip tai maudymkes galima ir namie išsiplauti. Čia kojoms skirta plauti.

Vika: o kuo skiriasi kojų plovimas nuo maudymkės?

Maloni ponia: manęs vaikai mašinoje laukia.

Tą patį vakarą maršrutiniame taksi (mikriuke). Autobusiukas apypilnis keleivių. Įsirauna į vidų būrelis moteriškių su vaikais. Viena taip mataruojasi su rankine ant peties, kad keletą kartų vožteli per galvas kitiems sėdintiems keleiviams. Pokalbis:

Nukentėjusioji: gal malonėtumėte atsargiau sukiotis?

Maloni pakeleivė: čia jums ne taksi. Išgyvensit.

Maloni medžių paunksmė. Gaiva einanti nuo kalnų šaltinėlio. Prie šaltinėlio moteriškė, pasistačiusi nemažai indų, pilasi vandenį. Už jos eilutė žmonių su maženės talpos ir mažiau indų. Ką tokioje vietoje darytų lietuviai? Tyliai lauktų arba laukdami panosėje burbėtų. Ką daro kaukaziečiai? Taip. Jie skėryčiojasi rankomis ir siunčia visus nelabuosius jai į pagalbą. Kadangi jie vyresni, tai pamokina kaip reikėtų elgis šioje situacijoje. Juos reikėtų praleisti, nes pas juos mažesni indai. Persinorėjau to vandens.

EISMAS.

Mūsų automobilis

Didesniam mobilumui, turėjome išsinuomavę automobilį. Kainos kaip Europoje, o gauni gerokai prasčiau. Eismas Sočyje ir visoje pakrantėje siaubingas. Visur kamščiai galbūt dėl to, kad atostogų metas (rugpjūčio pradžia) ir galbūt dėl to, kad visur vyksta statybos darbai. Kaip žinia Sočis ruošiasi 2014 metų žiemos olimpiadai. Kamščiai susidaro ir kituose pakrantės miestukuose. Tolimesnės kelionės pakrante labai vargina. 100 km per šešias valandas nelabai smagu važiuoti.


KULTŪRA KELIUOSE.
Turbū nežinomas terminas. Jei šiek tiek brangesnė mašina, tai jai taisyklės negalioja. Taip pat keliai pilni kelių erelių, arba gaidelių. Jei laksto keliais bet kaip, lenkia bet kur. Automobiliai netvarkingi. Naktį važiuoja su tik dešiniu šviečiančiu žibintu. Atrodo, kad motociklas, o pasirodo visa mašina... Kartais nepaiso nei šviesoforų, o juo labiau kelio ženklinimo. Ir tokių daug. Matyt kaltas pietietiškas kraujas.

MILICIJA.
Atrodė, kad jau neteks su ja susitikti kol turėjome mašiną. Paskutinę dieną leidžiantis vingiuotu kalnų keliu vienas ratas kirto ištisinę liniją ir toje vietoje kaip plaštakė į kelią išlėkė mosikuodamas milicininkas. Jo entuziastinga povyza mums nieko gero nežadėjo... Vairuotojas buvo maloniai audiencijai pas juos į automobilį. Buvo pateikti "kaltinimai", už kuriuos grėsė teisių atėmimas pusei metų. Milicininkas leido nedviprasmiškai suprasti, kad yra geresnis sprendimas šioje situacijoje, nei teisių atėmimas pusei metų. Be to tas formalumų pildymas - laiko gaišimas, o sekmadienį eismas toje vietoje gana intensyvus ir vairuotojai daro daug klaidų - reikia skubėti dirbti. Deja mes to laiko irgi neturėjome, nes jau vėlavome grąžinti mašiną. Taigi už 1000 Rb. nusipirkome laiko kreditų.

KONTRASTAI.

Kitose Rusijos dalyse nesu buvęs, tik pietuose, tačiau drįsčiau teigti, kad Rusija kontrastų šalis. Pirmiausia į akis krinta automobiliai. Gatvėse daug visokių dūmyjančių žiguliukų, o tarp jų važiuoja nemažai apynaujų mersedesų bei leksusų. Taip pat ir namai. Tarp įprastinių namukų įsimaišo viena kita prabangesnė pilaitė. Visi gyvena ir sutaria. Matyt.

MAISTAS.

Pietų Rusija garsėja savo derlingomis žemėmis, kuriose be žmogaus pastangų auga įvairūs vaisiai bei daržovės. Mūsų lankymosi metu, kaip tik arbūzų bei melionų derlius. Prisivalgėme jų sočiai. Kaip vietinis giminaitis sako, šitų vaisių būna daug, bet trumpai, todėl mes stengiamės jų prisikimšti kuo daugiau, kad po to visus metus nebesinorėtų. Mes irgi prisikimšome. Aišku ne tiek.

Miestelio, kuriame buvome pilnos gatvės slyvų. Čia pat auga graikiniai riešutai bei abrikosai.

O vat su mėsos produktais visai prastai. Reikia žinoti ką pirkti, kitaip teks ilgai eksperimentuoti ieškant skanios dešros ar dešrelių. Atrodo imi vienas brangiausių, paragauji - šnipštas. Matyt ir šuva neėstų. Skonis kaip kokio popieriaus. Turbūt tualetinio. Nežinau. Neragavęs. Vaizdas panašus.

Pas juos populiarios valgyklos. Išbadėm. Nusivylėm. Pasiimėm šašlykų su bulvėmis. Sumokėjom kaip geroje kavinėje Lietuvoje. Suvalgėm tik bulves. Mėsa smirdėjo kaip pagedusi. Įdomu kuo maitinsis atvykę turistai į olimpines. Nes su kuo pakalbi visi sako, kad maistas kavinėse-valgyklose prastas. Makdonaldas turės darbo užtektinai.

Užtai pieno produktai nuostabūs. Ypatingai ledai. Tokie riebūs ir sotūs. Suvalgai porciją ir jautiesi sotus bei laimingas. Mmm...

KAINOS.

Kaip Europoje ar net brangiau, o kokybė rusiška. Kaip mano uošvė sako "pas juos viskas daroma čiriz popengagen (žinok, per užpakalį)". Matyt palikimas iš sovietinių laikų - svarbu padaryti, bet nesvarbu kaip.

Užsienietiškų produktų kainos skiriasi kartais ir du kartus, o kai kurios prekės gal ir kelis kartus. Pavyzdys Rafaelo metalinė dėžutė. Pas mus ji kainuoja apie 24 lt, o pas juos apie 50 lt. Kitų prekių nelyginau. Tik akis dar buvo užkliuvusi už užsienietiškų alkoholinių gėrimų, nes labai jau didelės sumos pasirodė. Manau ir šitoje vietoje tektų gerokai permokėti.

Bet užtai benzinas pas juos pigus. Nesiekia 3 lt už litrą.

Keletas nuotraukų.

Ruošimąsis olimpiadai

Kaukazo kalnai

Kempingas "The Great Alexander" netoli Aše miestuko

Džiovinama arbata

Pasilipėjęs į tą kalną, kuriame vėliau paklydome

Tas klaidus kalnas

Sočio alia Basanavičiaus gatvė.

Kalnų upė

Paminklas Leninui. Sočis.

Arbūzų prekyba

Arbūzai laukiantys pirkėjų