i, nu juokinga...) plaukėm su baidarėmis Aukštaitijos Nacionaliame parke Aiseto ežeru, po to Kiaunos upe ir galiausiai Žeimenos upe. Ir dabar kelionė dviračiais. Taigi ši kelionė buvo tokia pat spontaniška kaip ir kelionė į Slovakiją. Tiesą sakant, suplanuota per tris dienas. Seniai jau galvojau tokią išvyką pasidaryti, ir pagaliau pavyko - ilgas savaitgalis ir vasara beto. Taigi apie viską iš pradžių.Kelionės planas
Taigi kelionės planas daugmaž toks: aš su Simu ryte traukiniu, greičiausiai 8 val. pajudam iš Vilniaus link Ignalinos, Ignalinoj susiveikiam kažkokį parko žemėlapį ir tada pasirenkam dienos maršrutą. Dienos, nes per pietus turi turi atvažiuoti Andrius iš Vilniaus su traukiniu ir Doncės su žmonike iš Kauno su savo mašina, tada jie paima Andrių ir pasiderinam kur stovyklausim.
Na aišku planas ne auksinis ir ne idealiausias, bet vis šis tas. Norėtųsi, kad daugiau chebrikės važiuotų dviračiais ir nebūtų jokių mašinų ir pan. Andrius iš pradžių žadėjo minti kartu su manimi, bet po to jo sveikata sušlubavo, tai savo dviratuką perdavė Simui. Taip ir gavosi.
Pasiruošimas
Dviratukui įsigyjau "bagažnyką" - naudingas daiktas vežant visokias palapines, miegmaišius ir šiaip visokį krovinį. Teko skolintis palapinę iš Agnės vėl... nes nei vienas iš mūsų neturi. Ot tai keliaunykai :))
Na ką penktadienį vakare jau myniau pas Simą į "krasnūchą". Iš pradžių apsipirkti ir susipakuoti visus būsimus nešulius. Nakvojau pas Simą, jis pakvietė, vistiek nebuvo jo kambario draugų, na jie ir mano draugai, nes iškeliavo į bliuzo naktis. Taip arčiau stotis ir vėliau galima keltis :))
Kelionė
Kelionė traukiniu su dviračiais ėjosi sklandžiai. Šiaip tai žmonių traukinį buvo daug, daug uogautojų iš Vilniaus ir šiaip matėsi jaunimėlio su palapinėmis ir miegmaišiais :)) tokie kaip ir mes. Na mes tai dviratukus laikėme prie įėjimo į vagoną prie įlipimo, nes viduje tai vietos jau nebebuvo.. O ir dviračių laikymo v
ietos nebuvo - senesni vagonai turbūt dėl to. Taigi kelionė truko apie dvi valandas, bet šiaip laikas neprailgo ir apie 10 val. ryte jau sėdėjom Ignalinos traukinių stotyje.Sumąstėm jog reikia pavalgyti, šiaip pusryčių buvom nevalgę, tai sugalvojom kokių kibinų pakirsti. Susiradom vietinę "Iki" ir miesto aikštėje prieš saulutę papusryčiavom. Kibinai nebuvo stebuklingi... Mėsytė kažkokia keista, bet kai esi išalkęs sueina.
Kaip tyčia netoliese pamatėm turistų informacijos centrą. Beliko tik užeiti ir pasižvalgyti ko jie ten gero gali mums pasiūlyti. Anksčiau neteko tokiuose centruose lankytis, tai buvau maloniai nustebintas, kad informacijos pasirinkimas apie Ignalinos regioną gana nemenkas. Aš iškart prie tikslo - žemėlapių. Vualia!!! Yra nacionalinio parko žemėlapis. Mums to ir tereikėjo. Taigi puolėm žiūrėti kas čia ir kaip. Pasiplanavom kur trauksim sėdom ant dviratukų ir pasileidom per tuščias Ignalinos gatves. Tikrai ramus miestelis. Nors ženklai rodė, kad šventei žmonės ruošiasi. Visgi valstybinė šventė.
Ignalina paliko gerą įspūdį - visur sutvarkyta, švaru, geri šaligatviai, įrengtos puikios krepšinio ir futbolo aikštelės, taip pat teniso kortai. Miestas susitvarkęs. Stebėjomės su Simu važiuodami Ignalinos gatvelėmis. Kai įvažiavom į Turistų gatvę pasidarė aišku kad mes tinkamame kelyje į Palūšę. Vien gatvės pavadinimas ką reiškia. Degalinėje matėsi daugiau tokių keliautojų kaip ir mes, turbūt pildėsi degalus :DD
Greitai atmynėm smagiais kalneliais į Palūšę. O ten liaudies jau buvo daug - visi su kuprinėmis, pasišiaušę, užsimiegoję, dar valėsi dantis ir kalbėjo tarpusavyje užsienietiškai. Musiau jau kokie studenčiokai iš užsienio sumanė apžiūrėti mūsų gražius ežerus. Na o mes nieko nelaukę įtaikėm į dviračių-pėsčiųjų taką ir patraukėm pagal žemėlapyje pažymėtus raudonus taškiukus.
Palei Lūšio ežerą iki Meironių gyvenvietės pravažiavom daug medinių skulptūrų. Gražu. Ne veltui užsieniečiai čia renkasi. Važiavom lengvai, neskubėdami, mėgaudamiesi atsiverenčiais parko vaizdais. Oras buvo šiltas ir kvepėjo žemuogėmis. Aš vis norėjau sustoti ir pauogauti, bet Simas vis varė pirmyn - sako vėliau paėsim... Na ką beliko paklausyti ir toliau mėgautis tik kvapais. Objektai žemėlapyje greitai pasirodydavo ir išnykdavo. Prie kai kurių apsistodavom ilgiau - prie kitų neužsukdavom, nes reikėdavo minti į kalną :DD
Sustojom prie Puziniškio piliakalnio šiek tiek pamėlyniauti. Hm kaip skanu pilną saują mėlynių susiberti į burną. Mindami per tiltelį išgirdau kaip Simas pradėjo rėkti ant kažkokių irkluotojų. Iš pradžių nepagavau kame kampas, bet po to paaiškėjo kad ten jo pažįstami. Mažas tas pasaulis. Du bičiukai irklavo valtį prisidėję alaus. Neblogai pramogauja.
Na ką žemėlapis rodė kad įvažiavom į Salas. Tokia gyvenvietė. Buvo du ženklai į kairę ir į dešinę. Pasižiūrėję žemėlapyje kaip mums čia įdomiau pravažiuoti, pasukome į kairę, nes tada apžiūrėtume Salų padrikąjį kaimą. Skamba įdomiai. Sukom sukom apie tą kaimą ir išvažiavom iš tų Salų. Žiūrim kad jau esfaltuotos gatvės ir eismas toks intensyvesnis, ir kaimas nebemažas... Kažkas čia ne taip. Žiūrim į žemėlapį - lygtai niekur nematyti tokių objektų. Tik po to pamatėm, kad mes esam jau nebe Salose, o Antalksnėje... Maža navigacijos klaida... Ups :))) O dangus nieko gero nežadėjo... Debesys aptraukė dangų ir mums bevažiuojant atgal į Salas - užklupo lietus. Stovim vidurį lauko, nei po medžiu lįsti nei šiaip po kokia pastoge. Tik greitai susikišom į kuprines ir maišus savo rūbus. Stovėjom ir juokėmės kaip mes čia pasiklydom ir dar taip smagiai sulijo. Bet kas greitai ateina - greitai ir praeina :)) Neilgai trukus nustojo lietus. Nuostoliai - šlapi marškinėliai ir šiek tiek šalta.
Sugrįžom į tas Salas ir tęsėm kelionę toliau. Sukom ratu aplink. Atrodo užburtos tos Salos. Važiuojam, o galo nematyti... Nors visur kitur objektai greitai pasirodydavo. Skrandis jau reikalavo aukų ir artėjo dar vienas debesiukas. Nebesinorėjo sušlapti dar labiau. Pasiskambinom Ignui, kuris savaitgalį leido Ginučiuose. Mums labai pakeliui. Tai susitarėm kad aplankysim neužilgo ir pavalgysim tuo metu. Jis aišku sutiko. Tai kaip tarėm taip ir padarėm. Šiaip ne taip išvažiavom iš tų Salų, per pievas per miškus.
Kitas didesnis objektas - Ladakalnis. Nostalgija apima... Kiek kartų lankėmės ant jo vasaromis, kai atvykdavom pas Igną į Ginučius pasisvečiuoti :DD Ech geri laikai. Taigi įkopėm į tą kalną su dviračiais - susilaukėm šiek tiek dėmesio iš kitų keliautojų, bet niekis. Pora fotkių prisiminimui, apžvelgėm ežerų kraaštą iš aukštai ir patraukėm link Ginučių. Visai jau šalia mes. O valgyti taip norisi. Vietos jau pažįstamos, Simas vis klausinėja ar dar toli. Aš sakau, kad jau už posūkio ir minam toliau :)) Ir štai pagaliau Igno sodyba. Ir Ignas su mergaite jau mūsų laukia - mat jie ruošiasi eiti maudytis. Pasisveikinam ir traukiam prie pirtelės prietauti. Bet problema - Simas negali valgyti jei nieko tuo metu negeria... Tai einam į vietinę parduotuvę, ką jau darysi. Dar galima kažkiek pakentėti. Ir štai lietus... Pila kaip iš kibiro... O man jau dzin. Einu atsipalaidavęs - lietus plauna prakaitą ir šiaip toks nešaltas jis toks. Grįžom prie pirtelės. Susiruošėm valgyti - ir mūsų chebra su mašina jau čia. Pasilabinom, pasisveikinom ir mes puolėm valgyti, nes tikrai labai norėjom. O valgėm kiaušinius :)) Vakare buvom išsivirę. Geras energijos šaltinis po fizinių krūvių.
Pasėdėjom, pakalbėjom, pasitarėm ką toliau darysim, kur apsistosim nakčiai. Doncė siūlė apsistoti prie Almajo - ežero, esančio Ginučiuose. Jis gerai pažįstamas ir taip jau atsibodęs, kad nebenorėjau apie jį pagalvoti. Reikia kažko naujo - kiek galima prie tų pačių ežerų būti. Ir be to Simas anksti ryte važiuoja į Vilnių, tai reikėtų labai anksti keltis ir minti daug kilometrų iki Ignalinos. Tai padarėm sprendimą apsistoti netoli Ignalinos kokioj nors stovyklavietėje. Taigi žemėlapyje matėm kelias stovyklavietes. Tai nusprendėm apžiūrėti jas. Pirma aišku automobilistai :)) mes tai jau prisijungtume prie jų.
Atisiveikinom su Ignu ir patraukėm toliau į kelionę. Pasileidom per Linkmenų mišką. Ten šimtai takų ir takelių, tai nebesuprasi kurį žemėlapis rodo. Tai taip ir nubūdijom ne kur norėjom. O norėjom prie Balčio rezervato, o išlindom ant esfaltuoto kelio. Tai teko peržiūrėti maršrutą. Tai aplankėm dar Trainiškio ąžuolą. O čia pat ir tas rezervatas. Ženklai prie rezervato rodė, kad jokių vaikščiojimų po jį. Pasidarė smalsu kas ten taip saugoma. Radau trumpą aprašymą: Balčio gamtinis rezervatas – tai Balčio ežeras ir jo apyežeris. Čia saugomas termokarstinės kilmės ežero duburys su mokslui vertingu hidrobiocenozės kompleksu, retosiomis augalijos ir gyvūnijos rūšimis bei sengirės liekanomis. Taigi šiaip ne taip išvažiavom į tą patį asfaltuotą kelią. Teko paklaidžioti miške su dviratėliais, kai kelias pasibaigia... Na mes su Andriumi jau tokios patirties turim :DD
Toliau kelionė vykė alfaltuotu keliu. Šiaip nepatinka tokiais keliais važinėti - atsiranda visokių vairuotojų... Nesaugu darosi, bet čia taip tuščia buvo, stebėjomės visą kelią, kad taip tuščia. Minėm neskubėdami. Pagaliau sustojom žemuogių. Pasaka, kaip skanu, kad ir šalia kelio bet vistiek. Taigi gavom nurodymus iš mūsų draugų, kad mintume į Meironių stovyklavietę. Na mes jau pro ten minėm pačios kelionės pradžioje. Nebloga tokia atrodė.
Stovyklavimas
Taigi atmynėm į stovyklavietę. Ant medžių prikabinėta lapelių su tekstu "Poilsis mokamas". Kažkaip keistai skamba - nieko nebėra nemokamo, poilsis ir tas mokamas... :(( Materializmas klesti.
Mano spidomentras rodė 50 km. Šiandien tiek pramynėm. Normaliai sakyčiau. Nuovargio nebuvo. Tik truputį. Dabar laukė tik poilsis prie ežero, nes kitą rytą Simas išvažiuoja į Vilnių... Gaila kad taip išėjo. Aš mielai būčiau ir kitas dienas praleidęs ant dviratuko žvalgantis po apylinkes. Bet ką jau padarysi - taip išėjo.
Na vakarą leidom prie ežero, laužo. Aliukas, šašlykai. Geras, ramus vakaras. Ignalinos pusėje girdėjosi šventės akcentai - fejerverkai, muzika. Juk Mindaugo karūnavimo diena. Mes šventėme savaip, kas maudėsi, kas šiaip sėdėjo ant kranto. Na ir mus aplankė rinkliavų rinkėjai: nulupo už mašiną, palapinę ir 5 žmones. Kažkaip iš pradžių nestatėm vienos palapinės tai už ją nemokėjom. :)) Tik antrą dieną, paklausė ar mes ir vakar čia buvom, nes nematė antros palapinės :))
Kitą dieną leidome ramiai prie ežeriuko. Doncė pasiūlė pasidaryti pirtelę iš šiukšlių maišų. Mes sutikom.
Taigi su mašina nulėkėm iki Ignalinos, dar šiek tiek apsišopinom ir tada pirmyn į pirtelės statybas. Prikaitinom akmenų, nuridenom juos į pirtikę ir patys ten sulindom. Jausmelis geras: sėdim, o viduryje akmenys garuoja ir kaista kojos. Užpilam vandens - garai muša, pirtis išsipūčia :DDD Nu liuks. Tada į ežeriuką. Ir taip tris kartus. Po to greitai akmenys atvėso, nes Andrius tiek pripylė paskutinįkart, kad ištiestos rankos nesimatė per garus. Bet smagiai taip.Kitą dieną 12 valandą mums buvo traukinys į Vilnių. Taigi apie 11 val. patraukiau link Ignalinos. O minti dar reikėjo 7 km. Su Andriumi susėdom į traukinį ir aptarėm būsimų kelionių planus. Nebloga turėtų būti kelionė. Norėčiau visai aplankyti pajūrį :))
Daugiau nuotraukų iš šios kelionės galima rasti čia.
