Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną šovė į galvą mintis aplankyti rytus, o konkrečiau Indiją. Norėjosi naujų potyrių ir pojūčių. Lankantis vakaruose beveik nieko naujo nepatiri, šiek tiek skiriasi vietinių gyvenimo būdas ir tiek, tačiau kažko tokio daugiau kaip ir nepasijaučia.
Kalbinau draugus vykti kartu, tačiau nieko konkretaus jie nežadėjo, o bilietais pasirūpinti jau reikia iš anksto. Taigi radau bendražygę, kuri, kaip ir galvojau, kelionėje nepavedė.
Įrašo pavadinimas dėl to toks, kad pirmą dieną mėginau aprašyti įvykius, pojūčius ir t.t, tačiau kai visko tiek daug, nebežinai ką verta minėti, o ko ne. Reikia su viskuo apsiprasti ir susigyventi. Galvojau kad bus paprasčiau, bet deja, deja...
Taip ir nesuvokėm iki galo kur mes važiuojam, nors buvo peržiūrėta daugybė nuotraukų, filmuotos medžiagos, skaitinėtasi forumuose. Turbūt neįmanoma pasiruošti tam, kas laukia išaušus dienai Delio gatvėse. Tada suvoki koks esi išlepęs ir naivus vakarietis, kuriam yra svarbus civilizuotas gyvenimas.
Suvokimas kur keliauji ateidinėjo po mažu. Helsinkio oro uoste jau laukiant lėktuvo į Delį pradėjom matyti egzotiškuosius indus. Bet čia jie kitokie nei tikri vietiniai. Europietiškesni.
Lėktuve rodomas antras filmas taip pat bylojo apie būsimą šalį - rodė saldų bolivudinį filmą apie meilę su daug šokių, dainų ir ašarų.
Jau atskridus į Delį, oro uoste matėsi kad visur mūsų laukia nešvara ir bardakas. Oro uostas nepriminė tarptautinio oro uosto kokį pratę matyti, labiau panašu į kokio kaimo apšnerkštą traukinių stotį.
Iš anksto buvom susitarę su viešbučiu, kad mūsų atvyks taksi (aišku užtai reiks susimokėti). Laukiančiųjų minioje ieškojom mūsų žmogaus. Užmačiau kūdą induką stovintį su plakatėliu, ant kurio buvo užrašytas mano vardas. Atpažinau. Tuoj puolė spausti ranką ir be perstojo šypsojosi. Malonus žmogelis. Išėjus į lauka trenkė nakties karštis, dusinantis smogas ir įvairiausi kvapai. Eidami link mūsų taksi kalbėjom su mūsų palydovu. Pasirodo jis ne vairuotojas, o tik palydi iki mašinos. Atlydėjo ir dar arbatos paprašė. Tai bent naglumas... Čia vadinasi sveiki atvykę į Indija. Kaip vėliau paaiškės, baltas veidas garantuoja nuolatinį priekabiavimą ir pinigų kaulijimą už visokius menkniekius. Taigi padaviau aš jam 20 rupijų, o jis sako "very cheap". Suerzino. Dar ištraukiau tokį pat banknotą. Galvojau susikišk tu... Vien už kažkokį atlydėjimą... Įsėdom į "taksi". Atgyvenus mikruškė. Mažutė, netvarkinga mašinėlė priklijuota vietiniu dievų paveikslėlių. Dairėmės kur mes čia atvažiavom. Nelabai kas ir matėsi nakties tamsoje ir dar tokiame smoge. Įdomiau pasidarė kai pradėjom vingiuoti mažomis gatvelėmis. Staigus posūkis į kairę, po to į dešinę. Išvengėm karvutės stovinčios tamsiame kampe. O pasirodo jų čia daugiau... Sugulusios kažką kramto (kaip veliau paaiškėjo jos kaip ožkos irgi mėgsta kokią plastmasę pagraužti ar šiaip kokią kartono dėžę). Kvapai kaip tvarte... O čia juk sostinė. Kažkas nesiriša. Vakarietiškas požiūris į gyvenimą.
Viešbutuke pasiėmėm brangesnį kambarį, nors buvom užsisakę patį pigiausią. Kažkaip norėjosi tvarkos ir švaros. Kvapai ir vaizdai jau pradėjo kelti kažkokį sąmyšį galvoje. Užmigti sunku buvo.
Prikėlė mus gana anksti, nes pradėjo kažką prausti ar šveisti. Nesuprasi. Mat mūsų kambarys, pasirodo, šalia kažkokio dušo-plovyklos. Papusryčiavom atsivežtais šokoladukais(kaip gerai kad juos pasiėmėm).
Prisiminimas apie pirmą išėjimą į miestą turbūt išliks visam gyvenimui. Reikia paminėti kad apsistojom Main Bazar gatvėje. Turgaus gatvė. Dažniausiai čia apsistoja atvykėliai. Taigi nuolatinis skubėjimas, triukšmas, įkyrūs savo paslaugu siūlytojai, karštis, nešvara, netvarka, išsukiotomis rankomis ir kojomis elgetos, kvapų mišrainė... Visa tai trenkė į galvą. Ėjau ir galvojau kur aš čia atsidūriau... Vienu metu galvojau jau apsivemsiu nuo kvapų. Mat šalia aliejuje virė kažkokius saldumynus, kūreno įvairius smilkalus, o dar šlapimo ir visokiu kakučių kvapai... Ir visa tai kažkur 35 laipsniu karštyje.
Kabinėjosi prie mūsų kas tik netingėjo (matyt ant kaktos buvo parašyta - „šitie tai dar švieži turistai“). Su tais pačiais klausimais: iš kur esam, kada atvykom į Indiją, kaip patinka Indija(ir dar kažkoks). Tada atrodė beverčiai klausimai - tiesiog nuoširdžiai domisi kas mes per žmonės ir pan. Tik vėliau, ilgiau pasitrynus tarp tokių skėrių, supranti kame tas domėjimasis. Juk ne mes pirmi ir ne paskutiniai išlepę vakariečiai, kuriems kelia šoką tokie potyriai. Tada esi labai pažeidžiamas ir jie tai puikiai supranta. Tada jie tavimi naudojasi. Kažkaip darosi liūdna kai tai suvoki - nusivili žmonėmis. Atsiranda priešiškumas viskam. Aišku sutikom ir daug gerų bei nuoširdžių žmonių, kurie norėjo padėti, bet į juos jau buvo žiūrima nepatikliai - juk tokį įspūdį jau sudarė kiti.
Užkalbino kažkoks vietinis su tais pačiais klausimais ir vedasi kažkur. Na o mums pakeliui, tai galvojam tegul aprodo apylinkes. Gatvėse verda gyvenimas. Vieni kerpasi, kiti prausiasi, dar kiti kažką rankioja žolėje, guli po medžiu, valgyti gamina, dar kiti siena naudojasi kaip viešuoju tualetu. Viskas labai paprasta. Mums tai egzotika. To pas mus nepamatysi. Ir visur nešvara bei triukšmas. Gatvėse kamščiai ne nuo automobilių, o nuo rikšų, autorikšų ir motociklų. O kas būtų jei visi turėtų po automobilį kaip pas mus...?
Taigi mus vedasi toliau. Įdomesni vaizdai keičia vieni kitus. Atveda mus į parduotuvę nors nieko nesiruošiam pirkti. Mat jiems tenka procentai nuo mūsų pirkimų. Deja nieko nepirkom - tik apsižvalgėm po spalvingų sarių gausą. Toliau vedasi į kelionių agentūros ofisą. Valstybinį. Ten irgi niekam nepasirašom. Mūsų kelionė jau kaip ir suplanuota. Nuliūsta žmogelis. Na o mūsų gidas mus paleidžia likimo valiai, vistiek iš mūsų naudos nėra... Atsiprašo, neva, jo draugai kviečia pažaisti futbolo.
Grįžtam tuo pačiu keliu. Tik dar sustojam nusipirkti vaisių - bus mūsų pietūs. Mieste prabuvom tik 2 val. Grize į kambarį būnam kiekvienas su savo mintimis. Viskas plaukia galvoje. Nebesinori nei valgyti nieko, nei kur eiti, nei kur važiuoti... Diagnoze - labai stiprus kultūrinis šokas. Griūnam pogulio.
Atsibudus norisi valgyti, bet smegenine tam priešinasi. Pasitenkinam šokoladukais. Senka atsargos. Galvoju reikia važiuoti į kokį makdonaldą ko nors žinomo prisikimšti į skrandį. Valgyti tai reikia. Tik bėda kad nežinom kur jis. Nulekiu ant stogo į kavinukę paklausinėti jaunimėlio kur tas „makas“. Tai jie sako čia geros picos. Galvoju surizikuosiu. Nelabai norisi kažkur patamsyje belstis... Įkalbinu ir Viką ką nors suvalgyti. Tai ji pasiima tik pomidorienes. Aš dar ir parekomenduotą picą užsisakau. Prisijungėm prie to jaunimėlio. Visokios gyvenimo istorijos liejasi. Vieni jau kelis mėnesius blaškosi po Indiją. Kiti čia gydosi nuo narkomanijos. Dar kiti susitiko pabudę po komos po perdozavimo. Įvairi publika.
Dar picos nesu valgęs taip ilgai... Kažkaip nelindo, bet prisiverčiau suvalgyti. Tokia ta pirma diena. Kupina visko, net sunku išvardinti. Norėjau vidinio sukrėtimo - gavau nemažą dozę...
