Varom Lietuvon (į Šalčininkus)

Praeitą šeštadienį oras buvo puikus. Pats tas išvykoms į užmiestį. Negi vėl važiuosi į Trakus ar Kernavę. Sakau reikia naujų objektų patyrinėti. Projektas Varom Lietuvon - kaip tik tai ko reikia (kažkoks labai jau reklaminis šūkis). Trumpa info apie lankytiną objektą, kažkokia nuotrauka ir svarbiausia GPS koordinatės. Tikslas - Šalčininkų rajonas. Kam siūliau visi klausė kodėl. O kodėl gi ne? Nelabai buvę tuose kraštuose. O nuvažiuoti į tą atsikišusią Lietuvos dalelę - visada norėjau.
Tikslas - aplankyti Parudaminio girininkijos mini zoo, Jašiūnų dvarą, Šalčininkų dvarą, keletą lankytinų objektų Dieveniškių regioniniame parke, grįžtant užsukti dar į Turgelius, Paulavos dvarą Merkinėje (ta kita Merkinė Vilniaus rajone) ir gal kokį Petešos dvarą.
Tikslas geras tik laiko per mažai turėjom. Išsikrapštėm tik apie 5 val. Vaikas miegojo pogulio ilgokai tą dieną. Bet vistiek kai ką aplankėm iki sutemstant.

Parudaminio girininkijos mini zoo

Keistu keliu važiavom iš Parudaminio link Tereišiškių. Asfaltuotas kelias, bet telpa tik viena mašina, kai atvažiuoja kas iš priekio abiems reikia "lipti" į šalikelę. Įdomus atradimas.
Vadinamas zoo, arba tai kas iš jo likę, kuklus. Du fazanai, išsigandęs meškėnas ir kažkur garde pasislėpę danieliai. Klausiam girininko ar menininko (nes drožia medžio skulptūras) tai kur visi gyvūnai? Sako vieni išdvėsė, kitus plėšrūnai suėdė, dar kitus (meškėnų) per brangu laikyti. Nėra ką žiūrėti tame zoo. Bet Patricijai meškėnas patiko. Tik vaikas nesuprato, kas čia - šuo ar katė.
Verdiktas: važiuoti neverta.

Jašiūnų dvaras

Kažkokioje keistoje kolūkinėje aplinkoje - architektūrinis grožis. Niekada nepagalvočiau, kad tame kaime gali būti kažko daugiau. Bet dvaras iš tiesų gražus ir tvarkingas. Tuo metu vyko kažkoks privatus balius tai į vidų nesibrovėm. Prasiėjom per esantį dvaro kieme parką ir grįžom atgal. Galima ir pikniką visai pasidaryti, ir vaikų žaidimo aikštelė yra.
Verdiktas: aplankyti verta.

Šalčininkų dvaras

Pabučiavom užrakintus vartus ir net nepatekom į kiemelį pasivaikščioti. Matyt saugo, kad nešlitinėtų kokie neaiškūs tipeliai. O likusi visuomenė dzin. Atrodo tvarkingas dvaras, bet apžiūrėjom tik nuo gatvės...
Verdiktas: nieko neprarastumėt, jei ir neužvažiuotumėt.

Toliau Stakų ąžuolą praleidom, Poškonių gatvinį kaimą taip pat, Rimašių etnografinį kaimą irgi, nes jau gerokai vakarėjo ir varėm gilyn iki Bėčionių piliakalnio.

Bėčionių piliakalnis

Atvažiavom tiesiai ant saulės laidos. Labai gerai matosi nuo piliakalnio. Neaukštas jis, bet kažkas apylinkėse matosi. Šiek tiek pavaikštinėjus ant jo, pradėjo darytis vėsu, nuo upės pakilo rūkas - pats laikas traukti namo. Mašinų stovėjimo aikštelėje jaunimėlis kažką derino. Baltarusija šalia, kaip ne kaip... Arba šiaip šeštadienis :)
Verdiktas: būnant tuose kraštuose, aplankyti verta.

Kažkurioje vietoje išvažiuojant iš to iškyšulio, pasieniečiai visus iš eilės stabdo. Taip, kad bielarusiškus cizus ir vodzią kiškit giliau, nes prašo atidaryti galines duris ir bagažinę.

Šalčininkuose jau sutemo. Nieko kito nebeliko, tik tiesiu taikymu namo ir miegučio. Vaikui.

Kaip lengva išsikrapštyti pasivažinėti, kai yra sudėti taškai. Tiesiog bedi ir važiuoji. Ačiū, Karoli, už #Lietuvon!

Bus antra dalis.