Šįkart nebuvo jokio ilgojo savaitgalio, bet buvo noras dviračiais pasivažinėti pajūriu. Šiaip jau grįždami iš Aukštaitijos Nacionalinio parko su Andriumi išreiškėme tokį norą, kad visai būtų smagu palakstyti su dviračiais palei pat jūrą, kur smėlis dar šlapias nuo praėjusios bangos. Be to neteko man keliauti po Neringą. Toliau delfinariumo nebuvau nuklydęs. Ir štai pirmąjį, iškart prasidėjusio rudens, savaitgalį patraukėme jūros link. Tiesa tai buvo penktadienis.
Gabenomės dviračius traukiniais. Vietos jiems užtektinai buvo – visa dviračių kupė, nes mūsų tik du dviratukai buvo. Kelionė ne trumpa. Penkios valandos. O laiką kažkaip reikia užmušti. Po kažkiek laiko prasidėjo pokalbiai tarp keleivių. Reikia paminėti, kad tai buvo pirmas rugsėjo savaitgalis. Fuksiukai traukė namo (prisimenu tuos laikus, smagu sugrįžti iš sostinės į gimtuosius kraštus). Tai mūsų kupė gal penkios fuksiukės (matosi iš elgesio) aš su Andriumi ir armėnas. Beveik visos fuksiukės jau pasiėmusios pirmus konspektus juos skaitinėjo. Šypsena mums nuo lūpų nedingo pažvelgus į tokias uolias studentes. Armėnas kalbino vieną, o mes kitą fuksiukę. Pokalbiai apie bendrus dalykus, pomėgius, planus. Bendri nepažįstamųjų pokalbiai. Traukinio kupė turi tokią savybę – suartinti žmones.
Kelionei einant į pabaigą ir kupė randantis daugiau vietos, keičiasi ir pašnekovai. Armėnas pradeda su mumis kalbėtis. Visai smagiai jis klojo savo gyvenimo istoriją, savo verslo sėkmę, pasakojo apie sudaužytą automobilį, gyrė armėniškus vynus, aiškino pasaulinę politiką, Rusijos-Gruzijos konfliktą. Įdomus pašnekovas vienu žodžiu :)
10 val. vakaro - Klaipėda
Krepšių tvirtinimas prie dviračių. Keleto varžtų prisukimas ir traukiame link perkėlos. Kadangi Klaipėdos traukinių stotis dirba iki 10 val. tai bilietų nenusiperkame. Kaip nors rezervuosime vėliau. Penkios minutės keltu ir mes jau Neringoje (kažkaip magiškai čia tas penketas kartojasi). Kėlėmės senojoje perkėloje. Iš Neringos grįžinėjo paskutiniai turistai. Žvejai turbūt ruošėsi ilgesniam laikui. Šiltesni drabužiai, buteliukai – tikra nacionalinė žūklė. Na o mes prasukome ratuką uosto pakrante ieškodami dviračių tako vedančio link Nidos. Teko grįžti – pasirodo ne tas. Spausdinti žemėlapiai ne taip tiksliai rodo. Nuvažiavom reikiamu keliuku. Dingo miesto šviesos. Tamsu nors į akį durk. Miškas aplink. Nejauku kažkaip pasidarė. Bet negi čia lysi į krūmus kur palapinės statyti. Mūsų tikslas buvo ne tas. Planas buvo nuvažiuoti kokius 10 km ir kur nors pernakvoti. Kažkur tolumoje pasigirdo girto jaunimėlio kalbos, garsai, tai nusprendėm dviračių taku nevažiuoti. Patraukėm į pajūrį – kur smėlis kietas ir padangas (ir ne tik) jūra plauna. Kokia romantika – pučia gana šiltas vėjas, ošia jūra visai čia pat kartais aptaškydama kojas, jūroje žvejų laiveliai skleidžia blankias šviesas ir mėnulis kybo virš jūros. Nei miegai ima, nei rūpesčiai bekamuoja. Tokios akimirkos išlieka ilgai atmintyje.
Visgi nuovargi daro savo. Ir šiaip neplanavome naktį važiuoti iki Nidos. Taigi pradėjome 
dairytis kur čia pernakvoti. Kadangi važiavom pajūriu – nesiorientavom kur esam. Jokių ženklų – nieko. Teko kopti į kopas apsidairyti (žinau to daryti negalima, bet kad takelio per jas neradome, o būtinybė vertė ieškotis miegojimo vietos). Nieko gero neradę nusprendėme minti toliau. Ištyrinėjom kitą vietą – tiko. Miškelis šalia. Nebloga vieta palapinei. Naktis buvo vėsi. Miegojosi neramiai kažkaip. Visi prigąsdino kad labai gaudo tokius stovyklautojus. Bet neteko susidurti su piktais dėdėm. O anksti ryte dar lietus užlijo. Palapinė neatlaikė lietaus ir kojūgalis sušlapo, bet ne taip baisiai. Po to teko džiovinti miegmaišį. Apžiūrėjom savo „stovyklavietę“ žalos nepridarėm. Mes gamtos vaikai. Numinta samanėlė tuoj atsities.
Siurprizas – visai šalia dviračių takas :)) labai mes pasislėpę miegojom. Galvojom kad keliukas ne taip toli. Pasirodo nakvojom netoli meškų daubos. Toliau matėsi sudegęs miškas.
Trumpam įsukom į tą keliuką, kol nepamatėm perėjos per kopas – norėjosi dar pavažiuoti pajūriu. Susitikom gintarų rinkėjų. Ir patys neatsispyrėm norui jų paieškoti. O sekėsi visai neblogai – bent mums taip atrodė. Prisipažinsiu – dar niekada neteko jų rasti. Tai buvo džiaugsmo aptikus kokį vieną kitą didesnį. Daugiau jų ir neradome – tik toje vienoje pakrantės dalyje. Netoli Juodkrantės jau pasirodė daugiau žmonių pajūryje. Ir mes pasikėlėme ant kopos (šįkart buvo laipteliai) ir prieš saulutę papietavome, ramiai pagulėjome. Geras jausmas būna pavalgius :))
Juodkrantė
Juodkrantėje vyko kažkokia šventė. Muzika, šokiai, suvenyrų pardavinėjimas, šašlykų kepimas. Sustojome, pasižiūrėjome ir mynėme toliau. Pakilome į Raganų kalną. Labai 
įdomios ir gražios visokių raganų ir velniukų skulptūros. Tikrai vertas lankytinas objektas. Nuo marių patraukėme atgal prie pajūrio. Šįkart nebevažiavome pajūriu. Mynėme dviračių taku. Oras buvo tvankus. O kai įvažiuodavom į užuovėją – tai išvis kaip vasarą. Kitas įspūdingas lankytinas objektas – Agilos (Naglių) kopa. Dar jos vadinamos pilkosiomis kopomis. Po šiomis kopomis kadaise buvo to paties pavadinimo kaimelis. Nesusitvarkė žmonės su gamta, bet užtai dabar turime tokį grožį. Pasėdėjome, pasigrožėjome atsiveriančiais vaizdais. Man tai priminė Kalifornijos peizažą – smėlis, kalvos (ten kalnai), kur ne kur koks augaliukas.
Pervalka
Pervalka mus pasitiko su siurprizais. Minant, turbūt, pagrindine gatve Andrius pasigavo vinį... :)) padanga išsileido iškart. Gerai kad buvau pasiėmęs pirmos pagalbos rinkinuką dviračiams, tai nusivedėm dviračius į pakrantę ir ten užlopėme skylę. O kol džiuvo klijai – pavakarieniavome. Nieko ir nesugaišome.
Remontas vyko sklandžiai. Po kiek laiko patraukėme toliau. Kitas miestukas Preila. Jau vakarėjo po truputį. Preiloje užsukome į kažkokį namą pakeliui, kur pardavinėja žuvį. Andrius pernai ten pat pirko. Sakė kad skani. Taigi klientas sugrįžo :)) O Preiloje nieko taip daugiau ir neaplankėme. Už ~12 km 
mūsų laukė Nida. Mūsų kelionės tikslas ir maršruto pabaiga.
Nida
Nidoje užsukome į parduotuvę pasipildyti vandens atsargų ir netik. Aš dar pasiėmiau alaus. Pagalvojau kaip skanu bus su rūkyta žuvimi. Pravažiavome pakrante. Dar susitikau bičiulį guziuką :DD Kartu dirbom Aliaskoj ir šiaip barake jis gyveno aukštu žemiau. Maža ta Lietuva – kur be nuvažiuosi vis ką nors sutiksi. Pasirodo jam darbas organizavo teambuilding'ą ar kažką panašaus. Na o mes įsitaisėm ant molo. Andrius nevalgė žuvies – sotus buvo, o aš neatsisakiau paragauti rūkyto starkio. Mhm kaip skanu, o dar su aliuku... pasaka. Pasėdėjom, pamąstėm ir sutemo visiškai. Švyturys karts nuo karto pašviesdavo. Gražu. Tylus miestelis ta Nida. Girto jaunimėlio nesimato – gal jiems čia per brangu ir per tylu, užtai labai jau daug vokiečių.
Nebesinorėjo vėl naktį kažkur trenktis ieškoti nakvynės kopose ar prie jų. Norėjosi šilto dušo. Taigi patraukėme į kempingą. Kadangi Andrius jau ten yra buvęs tai greitai jį radome. Susimokėjome po 20 litukų ir išsirinkome vietelę palapinei. Karštas dušas ir miegoti. Miegojosi gerai. Grynas pajūrio oras ir sportas padarė savo.
Kempingas tai ne kopų ir miško draugija – ryte pažadino kempingo „gyventojai“, turbūt dalijosi nakties nuotykiais, nesupratau ką ten kalbėjo rusiškai, bet labai jau garsiai. Jokios pagarbos kitiems „gyventojams“.
Išaušo paskutinė diena Neringoje. Šiandien laukė apie 55 km (vėl penketukai : )) ), tad reikėjo suktis. Dar Nidoje aplankėme Parnidžio (Parnidos) kopą. Nuo jos atsivėrė Nidos 
vaizdai. Matėsi ir jūra ir Kuršių marios čia pat ir jau Kaliningrado žemės. Apžiūrėjom sugriuvusį saulės laikrodį ir nulipome žemyn. Dar Andrius norėjo parodyti vietinį gintaro dirbinių muziejų. Gražių dirbinių ten yra. Bet labai jau arogantiškas jaunuolis teikėsi šį bei tą papasakoti apie gintarus. O daugiausiai pokalbis vyko visai ne apie juos – šiaip jis rodė savo erudiciją beveik visose gyvenimo srityse. Ir kas svarbiausia, kad visada jis turėjo būti teisus. Nemalonus pokalbis ir apsilankymas, taigi greitai sprukome iš ten. Buvo vidurdienis. O paskutinis traukinys į Vilnių 5 valandą. Taigi laukė nemažas kelio galas ir ribotas laikas.
Dabar mynėms sparčiai, sustodami tik trumpoms pertraukėlėms pailsėti, užkąsti. Ir toliau į kelią. Sekmadienį oras buvo neapsakomai karštas. Gerai kad pūtė vėjas, tai nors gaivino. Kita vertus mums reikėjo minti prieš jį... Atrodo koks čia vėjas, o jėgų minimas prieš vėją reikalauja kur kas daugiau nei minimas pavėjui. Prakaitas mušė neblogai.
Buvo beveik pusę keturių ir mes jau buvome prie keliuko link naujosios perkėlos. Nusprendėme nebeskubėti ir nusimaudyti jūroje. Dar laiko turėjom. Pasinėrėm į vėsoką rudens jūrą. Bet gerai atgaivino. Šiek tiek sugrybavom su laiko paskaičiavimu. Keltas turėjo išplaukti pusę penkių. O nuo perkėlos iki stoties dar visai nemenkas kelio galas. Taigi laikas spaudė ir neramumas kad nespėsim į traukinį vis didėjo... Ir mes šaunuoliai dar nenuvažiavom į kelto pradžią kol galėjom. Vis greičiau būtume išsilaipinę. Aš bandžiau pralįsti su dviračiu tarp mašinų ir likau griežtai perspėtas, kad laukia nemalonumai jei bent įbrėšiu jo naujausios laidos mazdą... Labai jau draugiški žmonės. Liūdna. O Andrių apšaukė kitas žmogėnas, mat Andrius stovėjo netoli jo ir su ratu palietė jo šviesias kelnes... Padarėm išvadą, kad klaipėdėčiai labai jau „draugiškai“ nusiteikę dviratininkų atžvilgiu.
Per Klaipėdą mynėm kiek įkabindami. Gerai kad Andrius pažįstą šį miestą, tai nereikėjo žvilgčioti į žemėlapį. Lėkėm ir per raudonus šviesoforo signalus, ir šaligatviais, ir gatvėmis. Laikas tiksėjo. Likus 5 minutėms iki traukinio išvykimo mes jau stovėjome prie jo: be bilietų, su dviračiais, ir dar visi raudoni ir šlapi nuo prakaito. Ir kas geriausiai išgirdom kad nėra vietos su dviračiais. Jau ir taip 8 dviračiai viduje, nors vietos tai keturios tik, o dar anot geležinkelio darbuotojų yra rezervuoti trys bilietai su dviračiais... Jei ne Andrius turbūt būtume likę Klaipėdoje tą dieną. Jis lėkė ir prie vieno ir prie kito darbuotojo, po to ir prie šefo kažkokio, o jie visi kaip tikri biurokaratai kartojo kad nebėra vietos ir traukinys jau turi išvažiuoti. Taisyklės yra taisyklės ir nesvarbu, kad tau labai reikia. Tai tada dar prisidėjo kitų dviratininkų prašymai ir apeliacija į gerumą ir sąžinę. Tai šiaip ne taip sutiko. Įsileido mus į vidų. Ačiū visiems. Pajudėjom. Kita bėda – dviračiai. Vietos beveik nėra, o sutalpinti tai reikia kažkaip. Nestovėsi penkias valandas tarpdury, o buvome pasiryžę ir tam. Tai šiaip ne taip įgrūdom ir savo dviračius. Tiesa mano jau atsidūrė palubėje. Turėjom tokias gumas su kabliais, tai visai nesunkiai jį ten pakabinom. O Kretingoj įlipo dar vienas dviratininkas... Jau vienuoliktas. Dar laukėm dviejų... Vėl galvosūkis kaip įtalpinti dar vieną dviratį. Tada ir Andriui teko saviškį pakabinti palubėje... Taip bevargdami ir Telšius pasiekėme. Tai bent užsiėmimą turėjom. Užsiiminėjom logistika :DDD 
Viskas pavyko. Turbūt būtume ir dar tuos du likusius įkišę, kurie taip ir nepasirodė... :)) Bet kiekvienoje stotyje su nerimu dairėmės kur tie paslaptingieji dviratininkai. Gal tai buvo geležinkeliečių standartinis atsakymas, kai iškyla tokia situacija..? Nuo Šiaulių jau kažkaip buvo aišku kad nieko nebebus. Taigi įsitaisėm antrame aukšte. Ilsėjomės po patirtų nuotykių. Vilniuje vėl susidūrėme su geležinkeliečių tvarka ir gąsdinimais, reikia skubėti išsikrauti dviračius nes neva tuoj trauks sąstatą... Piktina tokie nesąmoningi pareiškimai. Jau visi buvom išsilaipinę, tvarkėmės dviračius, rišome krepšius, o traukinys kaip nejudėjo taip nejudėjo. Tik visi darbuotojai turbūt namo labai skubėjo, o kažkaip tai reikia įtikinti kad žmonės skubėtų ir netrukdytų to padaryti. Taigi visi dviratininkai palinkėjo gero kelio namo ir išsiskirstė. Draugiški žmonės. Visus vienija dviratis. Taip ir mes padarėm. Manęs dar laukė apie 10 km iki namų. Važiavau lėtai. Prisilaksčiau jau šiandien užtektinai...
Na ką, liko mažiau nei savaitėlė ir mes jau vaikščiosim po Indijos žemę, pažinsim naują kultūrą, ginsimės nuo įkyrių išmaldos prašytojų ir uosim naujus kvapus.
