Seniausios šventyklos Europoje ir maurų urvas

Maltėnai kovo 19 d. antradienį minėjo švento Juozapo dieną, kas reiškia nedarbo dieną. O aš tą dieną nusprendžiau išnaudoti tolimesniems salos tyrinėjimams. Šįkart planuose pietinė Maltos dalis. Ghar Hasan urvas - 12 amžiuje buvusi maurų (musulmonų) sukilėlių slaptavietė, bei seniausios šventyklos Europoje.

Iš autobuso išlipau jau pažįstamoj Birzebudžoj ir nupėdinau iki to urvo. Tolokai gaunasi. Gal kokie 3 km. Bet taip ir rašė kelionių gidas. Truputį į kalniuką, saulė jau gerai kepina ir prakaitą  muša. Atėjęs iki keliuko, vedančio į urvą, pamatau autobusų stotelę tokiu pat pavadinimu kaip ir urvas - Hasan. Kitąkart žinosiu, kad galima su X4 čia atvažiuoti. Nuo stotelės dar apie 10 - 15 min. Ženklų rodančių į urvą minimaliai. Tai yra - tik vienas. Pusiaukelėj. Daugiau orientuokis žmogus link pakrantės, nes ten ola. Arba kitomis rodyklėmis, kurios praneša apie netoliese esančias gamyklas ar kažką tokio. Taigi tos rodyklės puikiai rodo ir į urvą.

Prie pakrantės kaip visada gražu. Uolos aukšai virš jūros. Vėjas stiprus. Vaizdas vis dar neatsibostantis. Ilgai galėčiau mėgautis jūra ir uolomis. Kažkas tokio magiško ir tuo pačiu paprasto. Juk ne veltui čia nemažai mašinų privažiavę. Traukia žmones tokie vaizdai.

Ėjau vis paklausdamas vietinių kur tas urvas, o man vis rodė, kad toliau. Toliau, tai toliau. Po to prasidėjo tvoros, užkertančios kelią prie uolų. O urvo kaip nėra taip nėra. Vėl paklausiau vietinio. Rodo pirštu - taigi čia. Kur čia? Čia gi tvoros. O vielinėje tvoroje pasirodo skylė. Ten įėjimas. Neblogai. Ieškau kur čia koks diedukas sėdi su nuomojamais prožektoriais (taip rašė kelionių gidas). Deja nėra dieduko. Tik tuščias gultas pavėsinėje. Toliau guli jau pūvantis, savo dienas atitarnavęs, matyt sargybinis, šuo. Neypatingai nuteikianti vieta.

Nusileidimas į urvą paprastas ir nereikalaujantis jėgų. Padaryti laiptai ir turėklai ir eiti beveik niekur nereikia. Urvas čia pat. Urve yra tamsus tunelis gal kokių 20 metrų. Kitame gale matosi šviesa. Prie manęs prieina tokių pat nepasiruošusių keliautojų porelė. Paklausia ar neturiu prožektoriau. Sakau ne. Jie nusispjauna ir išeina. Lieku vienas. Galvoju: negi tiek atpėdinęs neisiu į tą tunelį? Pabūnu tamsoje. Papratinu akis prie tamsos. Vistiek nesimato kur koją statyti. Tai naudojau fotoaparato blicą ir fokusavimo lemputę, kuri šviečia silpna oranžine šviesele. Bet tai padėjo neišsisukti kojos, nes kelias labai nelygus ir giliomis duobėmis. Va toks tas urvas:

Pati įėjimo pradžia į tunelį

Tunelio pabaiga ir apžvalogos aikštelė

Ten dar giliau palįsti galima. Prie apžvalgos aikštelės

Gana apleista vieta, bet visai smagu palandžioti, kai negalvoji apie žemės drebėjimus ir uolų judėjimus.

Kalbant apie uolų judėjimus. Tai toliau pakrantėje va taip atsilusi uola:

Žemyn nučiuožusi uola

Kaip sakoma lašas po lašo ir akmenį pratąšo. Jūra kantri ir nenuilstanti. Vistiek padaro savo.

Patraukiu link šventyklų. Iki autobuso visa valanda - sakau prasieisiu, negi stovėsiu saulėje. Gal geriau vis dėlto būčiau palaukęs ir važiavęs, nes pramoniniai rajonai nieko įdomaus, o dar ir publika ne kokia čia sukiojasi. Beeidamas nusukau į kažkokį skersgatvį, o ten afrikiečiai sėdi pavėsyje. Praeina pro šalį, užkalbina. Toliau matosi alia statybininkų vagonėliai, skalbiniai, sėdinčių vyrukų moterys kieme. Kažkoks judesys, bruzdesys. Pasidaro nebejauku. Apsisuku ir einu į pagrindinį kelią. Kas žino kas jiems į galvą šaus. Nelabai maltėnai mėgsta jų, tai aš nenoriu tapti afrikiečių nemėgimo objektu.

Toliau tik oro uostas. Autobuso stotelių nebėra, o ir kelias prailgo... Jau ir nuovargis atsirado. O kaip neprieinu terminalo, taip neprieinu. Keistas pastebėjimas. Daug žmonių bėgioja arba tiesiog vaikšto palei oro uosto tvorą. Tokioj vietoj? Nu keista, nei oras čia švarus, nei vaizdai geri. Tiesiog lėktuvai kyla ir tūpia. O dar daugiau žmonių sėdi mašinose ir žiūri į tą judantį oro transportą.

Prie šventyklų jau buvo matyti, kad šiandien atvirų durų diena. Žmonių minios. Iš pradžių šiek tiek informacijos vestibiulyje-muziejuje. Vėliau ir pačios šventyklos. Šios dvi šventyklos datuojamos 3600 - 3200 metų pr. Kr. Ir jos senesnės nei Egipto piramidės. Tik tiek, kad senos, daugiau įspūdžio man nepaliko. Kaip kažkas - sakė akmenų krūva ir tiek. Na truputį padėliota akmenų krūva. Ir tie akmenys keliasdešimt tonų. Kažkaip sugebėjo žmonės tais laikais tokius akmenis judinti. Tas ir kelia susižavėjimą. Dabar tos šventyklos uždengtos nuo saulės ir lietaus, kad dar bent 5 tūkst. metų išstovėtų. Nepaisant to, kad jos įtrauktos UNESCO paveldą, maltėnai sau leidžia perlipti simbolines užtvaras ir pasikarstyti tais akmenimis. Va taip jie ir saugo savo paveldą...

Mnajdra maketas su saulės lygiadieniais

Hagar Qim šventyklos maketas

Storoji ledi. Venus de Malta. Vaisingumo deivė

Galima praeiti pro vidų

Gerokai erozijos paveikti akmenys

Įspūdžio nepaliko, bet įdomu, o kai dar nemokamai - tai visai verta!

Žiema Viduržiemio jūros saloje

Tipiškas maltietiškos žiemos vaizdas

Kai nekrenta medžių lapai, kai neprisninga ir nenutirpsta sniegas, kai nesužaliuoja laukai - sunku pasakyti, kada keičiasi metų laikai. Nes medžiai visąlaik su lapais, žolė visąlaik žalia (ai ne, sako vasarą paruduoja), tik lietus dažniau pasitaiko, na ir temperatūra "žiemą" vidutiniškai laikosi apie 12-15 laipsnių. Būna ir daugiau. Arba mažiau.

Vis paklausdavau vietinių: tai kada pas juos šalčiausias metas. Vis sakydavo, kad sausio pabaiga - vasaris. Mes ne vietiniai visgi nusprendėme, kad šalčiausia buvo gruodį. Ir ištikrųjų. Temperatūra lauke kartais nukrisdavo net iki 3 laipsnių šilumos. Bet tokia laikydavosi neilgai. Tačiau namie temperatūra taip pat greitai nukrenta ir kartais beveik susilygina su lauko temperatūra. Būdavo papūti šilto oro iš burnos ir eina garas. O dar ta drėgmė... Dažniausiai namie būna šalčiau nei lauke. Čia juk nėra centrinio šildymo ar kokių krosnių. Čia žmonės šildosi dujinais šildytuvais arba kondicionieriais, iš kurių naudos nedaug, nes kaba aukštai ir dar lubos aukštos. O pas mane bute tikrai 3 metrus siekia. Gal net daugiau. Nesišildžiau aš niekuo. Jei ilgiau tekdavo sėdėti, įsisukdavau dar į miegmaišį, arbatos puodelis į rankas ir visai gerai.

Kambario temperatūra.
Bet miegoti užtai kaip gaivu. Tik reikia gerai užsikloti. Jei tik atvykęs miegojau tiesiog su paklode prisiklojęs, tai vėliau vis po sluoksnį pridėdamas. Iš pradžių ant paklodės užsimeti miegmaišį, kai tai nebepadeda sušilti, miegmaišį pakeiti stora antklode. Kai ir taip per šalta - vėl ant viršaus miegmaišį, kol galiausiai į lovą įsimeti karšto vandens pūslę. Ir taip maloniai ji šildo iki pat ryto.
Drėgnuoju periodu naktimis dar atkrisdavo iš kažkur uodai. Čia tai keistas dalykas. Matyt perisi jie tuo metu kur nors ant stogo. Bet kai jau visai šalta buvo tai ir jų nebesigirdėdavo.

Apie sniegą.
Buvo dienų kai krito kruša. Ir tokia nebloga, kad sudaužė žmonėms mašinas, šiltadaržius, daržus. Bet ne visoje saloje. Vietomis tik. Sakė buvo nuklotos gatvės sniegu-ledu. Bet kaip greitai užėjo, taip greitai ir praėjo.

Apie lietų.
Šiaip lijo palyginus nedaug. Tikėjausi, kad bus daugiau lietaus. Mane vis gąsdino, kad čia kaip lis dabar kelis mėnesiu iš eilės. Na taip dažnokai palydavo, bet su tokiais protarpiais. Kartai pila kaip iš kibiro, bet trumpai. Po to dar kažkada tą dieną palyja. Na, o po smarkesnio lietaus gatvės virsta upėmis. Čia kažkaip įdomiai kanalizacija padaryta. Ne visur matyt ji išrausta, tai didelę kelio dalį vanduo keliauja paviršiumi. Čia tai šlykščiausias dalykas. Ypač kai reikia eiti į darbą. Šiaip ne taip prašoki tas upes, bet kojos vistieks kažkiek sušlampa. Tai po to nelabai malonu būti šlapiomis kojomis. Bet dažniau teko taip grįžinėti po darbo. Tai tada baika. Tik po to ilgai batai džiūna namie.

Kažkaip vis išsisukdavau nuo lietaus. Vis pataikydavau eiti, kai lietus jau buvo praėjęs arba dar neatėjęs. Bet vieną kartą vistiek pakliuvau. Tuščias šaldytuvas prispyrė eiti iki prekybcentrio. Niaukstėsi, bet surizikavau ir išėjau. Besiprekinant pradėjo lyti. "Gerai", sakau sau, "tuoj praeis. Gi visada taip būna". Tik ne šį kartą. Dar išėjęs į lauką palaukiau po pastoge, kaip nepraeina taip nepraeina. Visus pinigus išsileidau. Neturėjau nei bilietui autobusu. O kelias tolimas. Lyja nestipriai bet nuolat. Ėjau, bridau, šokinėjau per upes, kol pasiekiau namus. O čia dar ir pravažiuojanti mašina aptaškė. Nebepykau. Juk ir taip visas šlapias buvau.

Apie žmonių reakciją į šaltį.
Ofise, kur aš dirbus visai nemažai yra užsieniečių. Visai įdomiai atrodo: kai kurie maltėnai sėdi su pūkinėmis striukėmis ir kepurėmis, britas sėdi su maikute, aš taip rudeniškai apsirengęs megstuku. Atrodo vienoje patalpoje sėdime.

Apie žiemą be sniego.
Kažkaip man kaip įpratusiam prie keturių metų laikų ši žiema buvo tikrai keista. Prieš Kalėdas visi puošėsi žiemos šventei. Juokingai atrodo lipantis į balkoną senis šaltis, kai lauke +17 ir tvieskia saulė. Arba kokiame kieme stovi plastmasinis sniego senis. Nu durnyzmas tokius sniego senius statyti. Manau galima kažkaip kitaip ruoštis "žiemos" šventėms, neimant atributų iš šiaurės.

Taigi, kada  atėjo pavasaris - sunku pasakyti. Turbūt vasario pabaigoje. Pakilusi saulė jau gerai šildė, ir tuo metu po truputį pradėjo žydėti lauko gėlės, vaiskrūmiai, vaismedžiai. Skuba tą daryti, kol neatėjo karščiai. Kuriais vėl mane vietiniai gąsdina.

Įvairiai banguoja temperatūros. Vieną dieną taip šilta, kad mielai lįsčiau į jūrą, kitą - žiūrėk, storiau apsirengus nešilta. Jau buvau atsikratęs karšto vandens pūslės ir miegmaišio, tačiau jau vėl kelias dienas miegu užsimetęs miegmaišį. Vėl atšalo. Bet sako čia jau paskutinis atšalimas. Pažiūrėsim.

Nelabai baisi ta "žiema" Viduržiemio jūroje. Nemaloniai drėgna - taip. Bet po "žiemos" ateina pavasaris. Arba iškart vasara. Nesuprasi.

Maltos pietryčiai. II dalis

Marsaskala. Fone matoma bažnyčia.

Nežinau ar dar bus III dalis. Bet, kad dar į tuos kraštus užsuksiu tai faktas.
Šį šeštadienį kryptis buvo ta pati - pietryčiai, tačiau miestukas jau kitas. Labiau į rytus nuo praeito lankymosi. Kad įdomesnis apsilankymas būtų tai nepasakyčiau, bet šį bei tą verta paminėti.

Marsaskala.
Kelionių gidai niekuo labai neišskiria šio miestuko. Pamini tik aukštai iškilusį bažnyčios bokštą ir dar keletą barų esančių palei prieplauką-pakrantę. Paplūdymių čia nėra, tai ir turistai čia užsuka matyt tik tokie kaip aš - patys nežinodami ko ieško.
Miestukas bandė anskčiau traukti turistus, tačiau nelabai kuo priviliojo. Todėl čia 2006 metais užsidarė vienintelis viešbutis, kuris dabar stovi kaip vaiduoklis pakrantėje, žiūrėdamas tuščiomis akimis į toli jūroje praplaukiančius laivus.
Apsukau ratą palei pakrantę, palei gražias vilas su vaizdu į jūrą ir patraukiau ten, kur buvau suplanavęs - link praeitą savaitgalį lankytų vietų. Atradau visai neblogų vietų maudynėms - reikės vasarą išbandyti. Ir šiaip gana vaizdingų vietovių aplankiau einant palei pakrantę, kuri už miestuko kilo gana sparčiai aukštyn, palikdama neramią jūrą apačioje.
Keletas vaizdų iš šios apylinkės:

Tolumoje matosi elektrinės kaminas

Vandens išskalauta arka

Šiaip labai aukštos uolos, nuotraukose nepavyko to parodyti

Marsaskala iš toli. Iškyšulyje viešbutis-vaiduoklis

Taip ir pražygiavau palei pakrantę, uolas, kažkokius laukus. Pūtė šiaurys, vis nešė tamsius lietaus debesis, tačiau taip ir nepalijo. Ir gerai, nes iš ryto lijo. Ir šiaip orai atšalo gerokai nuo praėjusio savaitgalio. Greitai čia jie pasikeičia.
Toliau ėjau kažkokiu šunkeliu, kur padoresnė mašina nepravažiuotų. Iš vieno šono dirbama žemė, iš kito kažkokia aukšta tvora aptverta nemaža teritorija. Kaip vėliau paaiškėjo tai parkas pavadinimu: Xrobb l-Għaġin. Galima ir liežuvį nusilaužti. Užsukau pasižvalgyti, kas čia per teritorija. Informacinės lentos skelbė, kad čia informacinis centras, skirtas atsinaujinantiems energijos šaltiniams pristatyti ar kažkas tokio. Dar yra teritorija skirta apželdinimui, bet kad nelabai ten kas želia. Padaryti vaikščiojimo takai. Nėjau aš ten, nes jau ir taip vakaras buvo, o man dar kelio gabalas likęs. Greitai apsukau ratą apie tą centrą. Tolėliau sukosi vėjo turbina, ant stogo saulės baterijos kaupė energiją. Tai tiek. Skandinavai nusprendė pamokyti maltėnus, kaip reikia naudotis gamtos ištekliais nekūrenant naftos.

Apželdinimo takas

Toliau praėjimą palei pakrantę užstojo dirbamos žemės plotai ir tvoros, todėl nesibroviau per jas, o patraukiau žemyn nuo kalno link kito miestelio. Jame lankiausi praeitą savaitgalį.
Yra ir šalia to infocentro maudykla, kaip jau minėjau šiek tiek temo ir nebenusileidau pažiūrėti kas ten įdomaus.
Toks visai neblogas maršrutas pasivaikščiojimui. Galima per dieną prasukti tais keliais ką aš apėjau per du kartus. Nėra čia tiek daug. Tik šįkart jau vėlai išsiruošiau į kelionę, nes ryte lietus lijo, tai buvau nusprendęs dieną praleisti namie.

Po rinkimų

Šios dienos populiariausias mašinos atributas - naujai iškeptas premjeras

Pabumbėsiu. Praeitą šeštadienį maltėnai rinkosi valdžią. Kad rinkimai artėja, jau supratau daumaž po naujų metų, nes pro pašto skylę duryse vis gausiai primesdavo rinkiminių popieriukų. Ir galiausiai TAI įvyko. 

Sekmadienį oras buvo kaip ir šeštadienį - tiesiog puikus. Saulė šildė gerai ir aš susikrovęs rankšluostį, "maudymkę", gertuvę, knygą susiruošiau į paplūdymį. Na tą auksinį. Golden bay. Sakau išsimaudysiu, pasėdėsiu saulėje, paskaitysiu. Maudymuisi ne pats geriausias metas, bet kai toks šiltas oras kaip ir nebaisu. Žiemą šalčiau maudytis būna.

Na o už lango gatvėje jau girdėjosi šurmulys peraugantis į triukšmą. Iš pradžių nesupratau kame čia šventė, tik po to prisiminiau, kad vakar buvo rinkimai. Na ir kas? Ar pas mus Lietuvoje kas nors triukšmauja po rinkimų? Taigi, čia ne Lietuva, čia pietų kraštas.

Gatvėse laksto mašinos signalizuodamos. Dažniausiai merginos išlindusios pusiau pro langą švilpia ir rėkia, mojuoja vėliavomis su laimėjusios partijos užrašais. Kiti einantys ar stovintys leidžią sireną kaip per krepšinio varžybas. Dar kiti važinėja tokiomis pat mašinomis tik prisikrovę į bagažinę ar saloną S-90 tipo garsiakalbių.Vienu žodžiu triukšmo lygis kaip sporto salėje.

Iš pradžių ir aš džiaugiuosi kaip žmonės gali linksmintis. Bet po kiek laiko tai pradeda įkyrėti. Ypač kai stovi tame triukšme pusantros valandos... Tiek laukiau autobuso, kuris turėjo nuvežti mane į paplūdymį. Deja nesulaukiau. Per tą laiką turėjo bent 3 tuo numeriu, kurio man reikia, pažymėti autobusai atvažiuoti. Kantriai laukiau vis vildamasis kuo greičiau ištrūkti iš tos fiestos, kuri man visiškai neįdomi buvo. Deja. Užtai prisižiūrėjau vaizdų. Kas kokią nupiepusią mašiną išpurškė Maltos vėliavos spalvomis, kas veža penkis jau gerai įkaušusius jaunuolius ant kapoto, o salone dar tiek, kaip anekdote apie čigonus žigulyje su armonika. Kas sėdi mašinoje vienas ir linguodamas į jam vienam girdimą muziką, suka jau kelintą ratą per susirinkimo vietą. Kas į sunkvežimį prisikrovęs daug muzikos aparatūros taip pat sukasi jau kelintąsyk. Kas labiausiai nustebino, tai kaip visi atsipūtę. Prižiūrinti policija ir ta griežtai nežiūri į eismo dalyvius. Vienas vairuotojas nesibodėjo važiuodamas toje grūstyje gerti viskį tiesiai iš butelio. Niekam tai nerūpi. Juk šventė.

Po pusantros valandos patraukiau namo. Stebiuosi, kad ir taip ilgai ištvėriau.

Parėjęs namo dar kažkur iki 11 vakaro girdėjau pavienius pravažiuojančių baliaunykų signalus. Kitą dieną juk į darbą. 

Į darbą pirmadienį ne visiems. Eidamas pagalvojau, kad tikrai gal ne darbo diena. Mašinų gatvėse beveik nėra. Žmonių irgi. Parduotuvės uždarytos. Keistai pasijutau. Sakau gal kažko nežinau. Gal ir man nereikia pirmadienį į darbą. Bet nuėjus į ofisą pasidarė ramu. Tas pats pirmadieninis gyvenimas virė. Ne visi šiandien švenčia.

Televizorius virtuvėlėj transliavo šventės antrą dieną. Viskas vyko prie Valetos. Žmonių minios, nepaisant vis gerai palinojančio lietučio.  Visi susirinkę pažiūrėti į savo naują valdžios atstovą. Keista. Kaip į kokį popiežių ar Anglijos karališką šeimą spoksojo. Pas mus nemačiau, kad kas į Kubilių ar Butkevičių taip eitų žiūrėti po laimėtų rinkimų. Na čia žmonės net verslus stabdė dėl tokio renginio.

Laimėjo Darbo partija (leiboristai).

Žadėjo elektrą atpiginti...

Maltos pietryčiai

Dažniausiai kelionės prasideda pažvelgus į žemėlapį ir dūrimu pirštu, kur norėčiau nukeliauti pasižvalgyti. Taip galima ir visai į neįdomias vietas nukakti. Tačiaus man Maltoje taip dar nenutiko.
Taigi šiam savaitgaliui  nusprendžiau apsilankyti Maltos pietryčiuose (gal visgi labiau pietūs ten skaitosi). Lėktuvu leidžiantis visai neblogai tos vietos atrodo. Galima ir nuo žemės į tai pažvelgti.
Orai jau primena lietuvišką gegužę ir vis labiau traukia į lauką pasiganyti po Viduržiemio jūros salą, kuri tapusi laikinais mano namais.
Šiam savaigaliui (šeštadieniu jei tiksliau) pasirinkta: Birzebbuga (Birzebudža).

Kelionei tereikia tik miestuko pavadinimo na ir dar pasižiūrėti koks autobusas ten važiuoja. O daugiau kur akys nuves. Taip ir šįkart. Nuvažiavau į tą Birzebudžą. Prasiėjau pakrante. Nieko įdomaus čia nėra. Tik tolėliau krovinių uostas. Miestukas kaip ir visi Maltoje - namas prie namo miestuko centre bažnyčia, kuri šiemet švenčia 100-metį. Iš kur žinau? Ogi neskoningai iš lempų padaryti skaičiai: 1913-2013. Be to dar miestelyje pūpso kažkokios talpyklos. Gal kuro, nes prie jūros neleidžiama barbekiu kepti. Ugnies kurti. Matyt dėl to gali išlėkti į orą.

Krovinių uostas (Freeport)

Miestukas turi smėlio ruoželį vasaros vandens malonumams. Bet šiuo metu kaip kokioj dykumoj, kur filmuose rodo, kai prasivolioja krūmelis. Betrūksta tik erelio klyksmo.

Dar tame miestelyje yra paminklas šaltojo karo pabaigai.

Akį patraukia kyšulys. Atrodo tolokai, bet kai pradedi eiti - viskas čia labai netoli. Aišku einu vingiuota pakrante kur ne kur stabtelėdamas pasižiūrėti nuo uolos žemyn kaip apačioje dūžta bangos. Gražiai kontrastuoja jūros skaidri žydrynė ir saulės nudegintos baltos uolos. Krūmeliai žaliuoja, skurdūs augaliukai žydi ir net nesitiki, kad po kelių mėnesių viskas jau bus išdegę nuo karščio.

Nors uostas visai šalia, tačiau vanduo žydras kaip baseine

Vaizdingas keliukas palei šlaitą

Neatsargus žingsnis į šoną ir ...

Taip bevingiuodamas pakrante ir grožėdamasis pakrante prieinu gan turistiškai atrodantį kitą miestuką - Marsaxlokk (Marsašlok). Čia visiškai kitaip nei prieš tai buvusiame miestuke. Čia vien turistai. Ir visi sėdi kavinėse lauke. Mėgaujasi pavasarine saulute ir vaizdu į jūrą. Į uostą sakyčiau. Bet grynai maltietišką.

Maltos atributai - spalvingosios valtelės ir toliau horizonte bažnyčia

Na o aš ieškau parduotuvėlės. Nepasiimiau gertuvės su vandeniu iš namų. O troškina tai gerai būnant saulėje. O dar žygiuojant. Taigi praėjau visus restoranėlius siūlančius patiekalus iš vietinės žuvies. Ne šiam kartui. Dabar ne toks tikslas.

Einu toliau link kyšulio. Šiek tiek industrinės zonos ir vėl jūros pakrantė. Priėjau elektrinę ir viskas prasideda tvoros iki pat jūros. Čia reiškia nebepraeisiu. Stovi autobusas - vilioja sėstis į vidų ir grįžti namo. Tačiau dar jėgų yra o ir dar ne vakaras, nors tolumoje matosi tamsūs debesys, aš patraukiu atgal pėsčiomis. Gal rasiu kitą kelią iki to kyšulio. Iš aš neklydau. Dešinėje žiūriu nusileidžia dviratininkas. Kelias aukštyn. Kaip tik ko man ir reikia. Pakeliui dar užsuku į apleistą kažkada bususią visai prašmatnią vilą. Pastatas apgriautas, visur akmenys ir nuolaužos. Dvokiantis tuščias baseinas, o jame to dvoko šaltinis - negyvas ožiukas. Puiki vieta siaubo filmui susukti. Tik reikia daugiau tamsos.

Apeinu tą elektrinę iš viršaus. Trenkia nei tai žibalu, nei dyzeliu. Kažkoks mišinys. Ūžia, burzgia ir garuoja viskas. Aukštas kaminas kartais išspjauna juodų dūmų. Ne turistinė vieta visiškai.

Kol kelias tęsiasi tol aš einu. O jis eina ten, kur man ir reikia. Tik vienu metu pamatau užrašą - Peter's Pool (Petriuko baseinas). Žemėlapyje matytas pavadinimas. Ir ten traukia dar keletas keleivių. Kadangi pakeliui, tai nusprendžiu mesti kelią dėl takelio. Ir visai tuo nenusiviliu. Vaizdas įspūdingas. Apačioje taškosi bangos į uolas. Viena uola tiek išgriaužta vandens, kad jau pasidaręs urvas, į kurį šniokšdamas vanduo patenka, po to taip pat šniokšdamas sugrįžta. Keletas vietinių piknikauja. Prasuku šlaito viršumi ir natūraliai kylas noras nusileisti žemyn pasižiūrėti tų grožybių iš arčiau.

Šiek tiek matosi tas urvas į kurį patenka vanduo

Na o kitoje pusėje oro bei vandens erozijos paveiktos uolos. Vandens išgriaužtas jūros krantas. Akmeniniame krante jūros padaryti apskriti baseinėliai - vasarą čia galima matyt mėgautis ypatingai sušilusiu jūros vandeniu.

Kaip išgriaužtas akmuo

Matyt renka druską čia

Natūralūs baseiniukai. Nebent užpakaliui įkišti :)

O čia jau galima ir atsisėsti normaliau

Atėjusi didesnė banga atšviežina vandenį baseiniuke

Gamtos suformuota skulptūra

Va čia ir baigiau savo kelionę. Pasėdėjau, pasigrožėjau. Po to slėpiausi po uolomis nuo atėjusio lietaus. Tikėjausi daugiau nei kelių lašų iš dangaus. Ir nusprendžiau, kad į tas apylinkes dar reikės sugrįžti. Nueiti iki to kyšulio pagaliau, bei dar toliau anot žemėlapio yra daugiau įlankų. Turėtų būti ne mažiau įdomios.