Ši kelionė nebuvo kaip visos iki šiol, nes buvo šioks toks kelionės planavimas – užsakytas namukas. Visgi čia su kitais žmonėmis keliavom, tai ir įpročiai kiti. Buvo padarytas nedidelis susitikimas būsimos kelionės aptarimui. Aptarėm kaip keliausim, kada išvažiuosim, kas vienu ar kitu dalyku pasirūpins ir pan.
Mūsų buvo 6. Ne kartą keitėsi keliautojų sudėtis. Buvo žmonių abejojančių ar galės vykti, tai sąlygojo naujų žmonių įtraukimą ir dar vienos mašinos ieškojimą, bet viso šito neprireikė, kai abejojantys Jonas su Ženia nusprendė gerai praleisti savaitgalį vėsiojoje Estijos saloje. Taigi vykome viena mašina. „Mankštinome“ Ritos naująją „Zafirą“ :)) Visai neblogai mes ten sutilpome. Aišku Vikos buvo nustatyta, kad bus galima imti tik vieną kuprinę, nes bagažinėje vietos neperdaugiausiai, nes ten turėjo sėdėti vienas žmogus. Man tai labai nepatiko, kad ten kažkas sėdi, juk labai nesaugu... Bet o ką padarysi, kai reikia keliauti ir vietos per daug nėra...
Kelionė prasidėjo ketvirtadienį po darbo. Susitarėm, kad susitiksim Baltupiuose prie Vikos namų. Visi kiti taip ir padarė. O aš laukiau namie, nes buvau sutarę su Rita, kad jie užvažiuos manęs paimti su maistu (man teko apsipirkimas). Susėdę į kelionei paruoštą automobilį, patraukėm iki skausmo žinomu keliu Vilnius-Panevėžys. Trumpi pokalbiai, pasiburnojimai ant taisomo kelio ruožo prie Vilniaus, rodė, kad žmonės yra pavargę po darbų ir pan. Aišku tokie „gyvi“ pokalbiai vairuotojui entuziazmo nesukelia... ir miegų nepravaiko.
Pirmą sustojimą jau padarėme Latvijoje
. Užsukome į degalinę. Šiek tiek degalų ir šiaip jau pūsles spaudė :)) Antras ilgesnis sustojimas buvo taip pat Latvijoje. Užsinorėjom pasižvalgyti po pajūrį, palydėti saulę ir šiaip pamirkyti kojas jūroje bei prasijudinti po ilgo sėdėjimo. Maždaug pusvalandį skyrėm tokiam poilsiui ir tada vėl į kelionę. Apie 12.30 nakties jau atvykom į Virtsu, iš kur turėjom persikelti į Saarema salą. Rita internete buvo skaičiusi, kad keltas naktimis kursuoja kas valandą, bet deja deja visai ką kita pasakė moteriškė pardavinėjanti bilietus į keltą. Pasirodo kursuoja kas dvi valandas. Kitas bus 2 val nakties. Taigi turėjom pusantros valandos pasižvalgyti po perkėlą. Nusipirkom bilietus į keltą (310 EEK už automobilį ir 6 žmones) ir pasidarėm mini ekskursiją po perkėlą. Vėjas buvo žvarbus, jūra audringa. Merginos greitai sušalo. Tai keletas nuotraukėlių ir visi sulindo į mašiną. Man tokia tokia „veikla“ ne prie širdies. Aš mėgstu pasižvalgyti po vietovę. Šalta nebuvo todėl pavaikštinėjau, pažiūrinėjau. Nieko labai įdomaus, bet prasivėdinti sveika. Vienas įdomus dalykas krito į akis. Vyko kažkokie statybos darbai, o statybinės atliekos buvo verčiamos tiesiai į jūra... Keista kažkaip, nesitikėjau iš estų to. Šiaip tai visur gana tvarkingai. O gal jie taip bando atsikovoti daugiau žemės iš jūros. Kas žino.
Žiūrėjom į kitą krantą – kur mums ir reikia persikelti, matėm mūsų laukiančias šviesas. Dar kartą po kelių minučių pažiūrėjus, pasirodė, kad tos šviesos artėja. Valio! Mūsų keltas jau atkeliauja. Maždaug po pusvalandžio jau buvom kelte. Tiek panašiai trunka kelionė nuo vieno kranto iki kito. O kelte supimas buvo jaučiamas stipriai. Visgi nelabai didelis tas laivelis buvo. Kai kam pasidarė nelabai gera... bet nieko baisaus. Todėl nusprendėm eiti į denį kur ne taip juntamas siūbavimas, bet užtai ten žvarbu... Tačiau nepaisant to gera. Vėjas švilpia pro ausis. Mes keliaujam į Saaremaa.
Atplaukėm ir patraukėm link mūsų užsakyto namuko netoli Orissaare miesto. Dar liko apie 30 km. Jau visi svajojo apie lovą. Turėjom minimalų žemėlapį su pažymėta vieta, kur mums reikia važiuoti. Aišku tikslumo nėra, todėl kaip ir dera, pasiklydom truputį. Nusukom į kažkokį vieškelį. Lygtai taip atrodė žemėlapyje. Ir žiūrim kažkokiame lange šviesa šviečia. Šiaip mūsų turėjo laukti kažkokia moteriškė. Tai pamanėm, kad ta šviesa tai jau mūsų laukia. Nieko nelaukdami užsukam į kiemą, o ten kažkaip jau daug jaunimėlio... Išlipam su Rita paklausti kur mes čia esam ir kur daugmaž mums reikia. Nelabai paaiškino kur reikia, tik supratom kad esam tikrai ne čia... Taigi patraukėm toliau. O klaidžioti dar teko. Miego norėjosi, jautėsi nuovargis, visi pasidarė irzlūs, o dar esam nugrybavę kažkur... Tai nusprendėm sustoti ir visi bendromis jėgomis išsiaiškinti, kur mes čia esam. Nusprendėm pavažiuoti dar toliau. Įsukom į kažkokį keliuką. Pagal žemėlapį panaši vieta – o ten tik krūmai ir kelias vingiuojantis toliau. Tai Rita nusprendė paskambinti ir pasiklausti kur mums čia važiuoti, nes truputį nuklydom. Va čia buvo įdomu. Iš pradžių ta moteriškė mėgino kalbėti angliškai, o išsiaiškinus, kad ji geriau moka rusiškai, pokalbis vyko ta kalba. Sunkiai sekėsi aiškintis. Rita pradėjo pykti ant bobulės (bent man taip atrodė), nes ji ištaisai kartojo „Vy tūt, vy tūt“ (tipo „jūs čia“). Gdie my tūt? Vy tūt :DDD Pralinksmino ji mus. Birutė GPS'e aiškiau kalba :DD O pasirodo mes jau buvom įsukę į reikiamą keliuką, ir iš krūmų išlindo moteriškė apsigaubusi baltu chalatu su telefonu prie ausies. Dabar supratom jos tą vy tūt :DD beliko įsukti į kiemą. Mes jau vietoje. Pagaliau!!!
Bet tai dar ne viskas... Pasirašinėjom nuomos sutartį. Užpildėm kažkokias formas kuriose prašė nurodyti vardus, adresus, paso numerį... Aš paso numerio mintinai nežinojau, o paso traukti iš kuprinės nenorėjau ir šiaip šią procedūrą laikiau nonsensu, iš galvos surašiau skaičiukų ir raidžių rinkinį. Rita sėdo skaityti sutartį po kuria reikėjo parašo. Ten buvo paminėti įrengimai tokie kaip: skalbimo mašina, mikrobangė, fenas, kėdės lovos... ir pan. Tada prasidėjo visų tų daiktų skaičiavimas... Galvojau jau eisiu prie jūros ir plauksiu parplauksiu namo. :))) Aišku negali visada pasitikėti žmonėmis. Bus parašyta, kad turėjo būti kokia kepsninė, o jos iš tikrųjų nebuvo. Ir pradės priekaištauti, kad jos nebėra. Jei jau jie taip žaidžia su tomis sutartimis, tai ir mes pasijungėm į jų žaidimą. Buvo keletas skambučių tam namelio savininkui (ta moteriškė tai šiaip tik padėjėja ar pan.), buvo ginčų, kol galiausiai viskas buvo išsiaiškinta. Atėjo ir 4 ryto kol sugulėm. Tuoj turėjo švisti... O ir atvažiavom čia nemiegoti, taigi ir anksti keltis – 10 val. planavom.
2 diena.
10 val. ryto. Visi keliamės. Miego mažai. O dar ir be užuolaidų miegojom (aš pratęs miegoti tamsoje) tai kokybiško miego trūkumas jaučiamas. Apsiprausę, pavalgę pajudėjom į pirmą savo išvyką po Saaremaa salą. Dienos tikslai buvo aptarti ryte prie žemėlapio, kurį radome namuke. Jame buvo sužymėtos lankytinos vietos. Taigi beliko pasirinkti ką norėsime aplankyti. Šiai dienai nusprendėme nulėkti į piečiausią salos dalį – į Sõrve iškišulį.
Jööri küla.
Pirmas sustojimas buvo Jööri Village Museum. Muziejus pastatytas 1998. Vienoje pirkioje radome nuotraukų albumą, kuriame užfiksuoti šio muziejaus statymo etapai. Bandyta (turbūt ir pasisekė) atkurti kažkurio amžiaus Estų kaimelio kiemas, kuriame mediniai pastatai dengti nendrėmis. Vienas namukas buvo prikištas visokiausių istorinių liekanų, nuo metalinės lentelės iš 1865 m. (reikia patikslinti) iki knygų apie Leniną :)) Ko tik ten nebuvo: mediniai grėbliai (Rita nebuvo mačiusi tokių, aš dar, atsimenu, vaikystėje kaime grėbiau šieną su tokiais), angliniai lygintuvai, medinės šakės, namų gamybos pianinas, įvairiausios knygos, raktų kolekcija, degtukų dėžutės, medinė lova (labai jau trumpa, gal vaikiška), kūdikio lopšelis. Ir visa tai palikta atrakinta, nesaugoma. Keista. Pas mus tai iškart būtų suniokota. Na už tokį pasitikėjimą duodam pliusą ir keletą kronų į aukų dėžutę :))
Antras susidūrimas su vietiniais buvo vaistinėje. Vikai suskaudo skrandį, tai nusprendėm nusipirkti ramunėlių arbatos. Nelabai supratau kam to, jei nesiruošėm virti vandens per artimiausias 8 valandas. Moteriškė angliškai nekirto, o rusiškai arba nenoriai, arba puikiai apsimetė, kad nelabai moka, bet ramunėlių arbatos gavom.
Valjala.
K
itas lankytinas objektas pakeliui seniausia Estijos bažnyčia (Valjala kirik) (estiškai kirik – bažnyčia), pastatyta 13 amžiuje. Kaip ir visur pasifotografavom, apžiūrėjom bažnyčią iš išorės. Viduje sėdėjo ramus diedukas ir turbūt rinko pinigus, tai kažkaip nusprendėm neiti ten, nors Rita buvo įsmukusi į vidų kažkaip. :)) Vitražai švietė gražiai. Grįžom prie mašinos, o ten jau lietuvių bent trys (neskaitant mūsų) mašinos stovi. Niekur nepabėgsi nuo jų :))
Kaala.
Kaala miestelis žymus tuo, kad prieš daugiau nei 660 metų p.m.e (kiti šaltiniai teigia kad 
prieš 4000 metų) čia nukrito 20-80 tonų meteoritas, kuris išmušė 110 metrų skersmens ir 22 metrų gylio kraterį, kuriame susiformavo ežerėlis. Čia jau matosi, kad labai populiarus turistų objektas. Pristoję autobusų (vienas buvo iš Lietuvos), suvenyrus pardavinėja, pastatyta dvarą simbolizuojantis pastatas, kuriame įsikūrusi parduotuvėlė ir dar kažkas. Nėjome į vidų. Apėjom aplink tą kraterį, palaipiojom atsikišusiomis uolomis, pasėdėjom, pamėtėm akmenis į ežeriuką. Ramybė tokia. Judam toliau.
Kuressaare.
Didžiausias Saaremaa salos miestas. Virš 15 tūkst. gyventojų. Pirmas įspūdis neblogas. Senamiestis gražus, neprigriozdintas metalo ir stiklo konstrukcijų. Namukai nedideli ir iš išorės jaukų. Praeinam pro turgelį, kuriame pardavinėjami visokie lininiai rūbai, mediniai žaislai ir šiaip visokie niekučiai. Jovita susižavėjo margintais stikliukais tai prigriebė net du. Vienam galiojo akcija 50% :)) Turbūt vasaros išpardavimas. Taip besižvalgydami patraukėm prie mažo švyturio ant molo. Prieplaukoje stovėjo jachtos, visai šalia buvo SPA („Salus Per Aquam“ arba „Sanitas Per Aquam“ - sveikata per vandenį. Vis niekaip neatsiminėm pirmo trumpinio žodžio. Taigi fiksuoju :))) centras ir viešbutis. Tikrai gražioje vietoje – prie pat jūros, visai šalia pilis. Pasėdėjom ant molo, su sveikus pavydu pasižiūrėjom į žmones plaukiančius kateriu ir patraukėm į pilį, kuri buvo visai čia pat. Nusipirkom bilietus, kurie kainavo lygtai 100 EEK, dar išsirinkom atviruką, kurį siųsime į darbą (pas mus tokia tradicija – kas keliauja, turi iš tos šalies atsiųsti atviruką. Kol kas dar nėra daug jų). Ir už mūsų atėjo visas būrys tautiečių. Turbūt iš to paties autobuso, kurį matėme prie kraterio. Toks įspūdis kad tų bilietų niekas netikrina ir n
elabai kam rūpi. Matėm diedulę su pakabintu ant kaklo pažymėjimu, bet nei jis tikrino mūsų bilietus nei ką. O pilyje pažiūrėti yra ką. Visa Estijos istorija, nuo žalvario amžiaus (o gal ir nuo akmens, nebe pamenu) iki šių dienų. Pilis klaidi – bokštų, bokštelių, kambarių daugybė tik spėk lenktis. Mažaūgiai tie senoviniai žmonės buvo... Ten gal praleidom visą valandą. Labai mažai laiko tokiam objektui, bet kad laukia ir daugiau objektų, o ir skrandis jau rėkia ir aukų prašo :)) ir kojos kaip susitarę su skrandžiu nebeneša kur reikia. Prie pilies rikiavosi jaunavedžiai, vienoje pilies salėje padaryta koplytėlė, todėl nusprendėm, kad jie čia ir tuoksis. Senoviškai taip :)) Vis kitaip.
Prasidėjo kavinukės-valgyklėlės paieškos. Žvilgtelėjom į vieną, kitą ir užsukom. Labai jau alkani buvom. Na interjeras jaukus, žmonių nelabai daug – būsim aptarnauti greitai – kainos nesikandžiojančios, padavėjos supranta angliškai. Gerai. Renkamės pietus. Jau buvo kažkur 4 val. po pietų, o pusryčiavom tik sausų pusryčių su jogurtu. Mažokai kažkaip tokiam ilgam laiko tarpui. Užsisakinėjom visi po vieną, neskubėdami. Aš užsakiau sau ir Vikai. Na nepasakėm kad kavą atneštų vėliausiai, tai teko kavą gerti prieš sriubą. Ką jau padarysi. Na ką visiems jau sunešė, vieniems anksčiau, kitiems vėliau. Jau kaip ir pavalgėm. O Vika kaip laukia taip laukia savo antro patiekalo. Kilo mintis, kad neužsakėme. Tai pasikvietėm padavėją ir sakom, kad neatnešėt vieno patiekalo. O ji sako gerai – bus. Tai laukiam toliau. Vėl ją kviečiam. Sako reiks palaukti truputį. Jau prasidėjo ginčai ir emocijų proveržiai. Vika nebenori valgyti, mes jau liepiam laukti, kaip čia eis neprivalgiusi... O ji stresuoja, kad gaišina čia visus. Šiaip ne taip atnešė tą patiekalą. Tada pradėjom priekaištauti, kad įvyko nesusipratimas dėl jų kaltės, ir mes čia gaištam. Vėlgi Rita parodė savo kovotojos dvasią. Tai šiaip ne taip gavom 10% nuolaidą. Tai dar ir sąskaitos laukėme ilgai. Aptarnavimu nusivylėm, nors šiaip bendrauti bebuvo sunku, šiaip išsiblaškę buvo turbūt, kam nepasitaiko :)) Taigi kaip ir reikia tikėtis – tipsų 0. Už tą skriaudą nusipi
rkom ledų.
Apsiraminę patraukėm į piečiausią tašką. Miestuką Sääre.
Sääre.
Iš toli mus pasitinka švyturys. Apačioje baltas, aukščiau juodas. Taip ir nesugalvojom, kodėl jis išmargintas tokiomis spalvomis. Jau saulė slinko link horizonto. Vienoje kyšulio pusėje jūra bangavo, kitoje – lygi kaip stiklas buvo. Norėjosi pasėdėti ramiai, pasižvalgyti į jūrą, saulę, bet kitas noras ką nors veikti laimėjo. Taigi nusprendžiau pastatyti bokštelį iš akmenų. Buvau matęs tokių, bet tik nuotraukose. Nelabai tiko akmenys, bet kažkokį surenčiau. Šiaip dar Vika padėjo paieškoti akmenų, todėl negaliu sakyti kad stačiau vienas :)) Išėjo kažkoks kreivas, bet stovėjo. Jūroje buvo kažkokios pastatų nuolaužos. Merginos pradėjo landžioti į juos, laipioti. Ten ir kėdė atsirado. Kilo mintis pafotkinti. Pagavo įkvėpimas :)) Pateikiu keletą nuotraukų iš „fotosesijos“:
Ilgai netempdami į vakarą patraukėme vakarine kyšulio dalimi namo. Ten turėjom privažiuoti kažkokias uolas, kurios gal pakilusios 5 metrus virš jūros. Ir krantai statūs. Mes juos atradome – tuos krantus kaip tik prieš saulėlydį. Nuostabūs vaizdai atsivėrė. Apačioje akmeninis krantas, banguojanti jūra ir saulė besileidžianti į jūrą. Sielai atgaiva :)) Pasėdėjom kol nesušalom ir
visiškai nesutemo. Bevažiuodami dar žvalgėmės į jūros pusę – važiavom pajūriu beveik. Smagus kelias. Šalikelėse ir laukuose augo kadagiai – paplitęs krūmas, net mūsų kieme jų visas brūzgynas. Besižvalgydami, pamatėme, tiksliau vairuotoja pamatė ir mums davė pylos kad mes nematom, :)) palei jūrą pristatytų akmenų bokštelių. Nuotraukose buvau matęs tą vietą. Įspūdingai atrodo – visas pajūris pilnas iš akmenų suręstų bokštelių. Nuo pačių didžiausių sulig žmogaus ūgiu, iki miniatiūrinių :)) ant kai kurių prirašinėta. Matosi datos, vardai. Buvo ir lietuviškų užrašų 2005 metų. Jau užrašai apsitrynę.
Namo traukėme tylūs, susimąstę ir pavargę. Diena buvo kupina įspūdžių. Tik girdėjome „Birutės“ (taip vadinom Jovitą, nes ji buvo mūsų šturmanė su žemėlapiu) komandas. Grįžome vėlai. Gal kokią 11 val. Kelionės pradžioje buvo suplanuota, kad aš su Vika darysime pirmą vakarienę. Bet niekas nebeturėjo jėgų nei ką gaminti, nei valgyti, todėl visi sugriuvo miegoti. Šįkart langą užsidengiau rankšluosčiu. Suveikė.
3 diena.
Orų prognozės šiai dienai žadėjo nelabai tinkamą orą. Nors norvegai sako, kad nebūna blogo oro, o tik bloga apranga, mūsų tai neguodė. Mes nebuvom labai tam pasiruošę. Daugmaž žinodami orų prognozes ir šiaip būdami pavargę, leidome sau ilgiau pamiegoti šią dieną. Parpėm iki 11 ryto. Kol susikėlėm, kol nusiprausėm ir jau pietūs. Tada patraukėm į šiaurinę salos dalį. Iš pradžių aplankėme dar vie
ną perkėlą Triigi. Pasibuvome vėjyje prie jūros, išblaškėme užsilikusius miegus ir traukėme toliau. Matėsi žmonės keliaujantys su dviračiais. Pavydžiai nužvelgiau juos,
bet kai buvo toks oras, kažkaip maloniau pasidarė, kad galima grįžti į šiltą mašiną. Šią dieną nusprendėme aplankyti Panga park – aukštos uolos prie jūros. Bet pakeliui dar stabtelėjome Metsküla miestelyje. Ten apžiūrėjom medinę cerkvę, pasilabinom su lietuviais, persimetėm juokeliais, kad nuo lietuvių nepabėgsi ir patraukėme toliau. Silpnai lynojo. Ėjome į parką. Iš pradžių pajūriu, po to pakilome ant uolų. Kuo toliau ėjome, tuo aukščiau kilo uolos virš jūros, tuo didėjo pasitenkinimas atsiveriančiais vaizdais. Jau oras buvo nebesvarbu. Vis dar lynojo, bet vaizdingas parkas įtraukė. Visiems važiuojantiems į šią salą rekomenduoju šį parką. Ypač tiems, kas jaučia silpnybę uoloms ir kalnams. Pasifotografavom, pasižvalgėm ir patra
ukėme į anksčiau matytą vietinę kavinukę. Jau buvo pietų metas, o lietus mus jau skalbė, bet šalta nebuvo. Kavinukėje pasižvalgę, kad nelabai yra ko valgyti, nutarėme važiuoti kitur, bet čia savo žodį tarė jau besiruošiantys išvykti žemaitukai (jautėsi iš kalbos). Jie keliavo motociklais. Užuojauta. Jie parekomendavo kad čia visai skanūs žuvies pyragai su tunu ir lašiša, taip pat ir sriubos visai nieko. Nutarėm pasilikti. Palinkėjom gero kelio ir nesušlapti per daug. Dar paragavau estiško aliuko. Nieko gero iš to birzgalo. Turbūt ne tokį išsirinkau.
Šiandien nusprendėm grįžti namo anksčiau. Pasidaryti vakarienę. Ir šiaip oras nelepino.
Taigi visai gerai ir pasisėdėti prie židinio lietui barbenant į palangę. Bevažiuodami dar sustojom Angla miestelyje. Ten buvo visa eilė malūnų. Apžiūrėjom, nors jau šalta buvo. Bet tai netruko ilgai. Jau nebetoli
namų dar sustojom prie jūros mašinos nusiplauti :)) Labai jau purvina buvo. Estiškas molis buvo padengęs storu sluoksniu, nes daug važiavom neasfaltuotais keliais. Dar pabraidžiojom jūroje. Visai šiltas vanduo pasirodo.
Grįžę namo pasidarėm vakarienę – pasta italiana, užsikūrėm židinį, peržiūrėjom nuotraukas. Po to kas liko žaisti stalo žaidimų, kas miegoti. Aš norėjau susisukti šiltoje lovoje.
4 diena. Važiuojam namo.
Kėlėmės gana anksti apie 8. 9 val. nusprendėme atiduoti raktus namų savininkams, nes dar norėjom šiek tiek aplankyti įžymių objek
tų prieš išvykstant namo.
Pirmas objektas – Livonijos ordino pilis. Visai šalia mūsų. Gal 300 metrų nuo namų. Greitai apėjome, apžiūrėjome. Visi senoviniai rūsiai turi savo dvasią. Neblogai pritaikyti turistams. Įrengtas apšvietimas, sukuriantis paslaptingą atmosferą. Atrodo kas čia tokio – bet gražu ir sukuria jaukumo jausmą. Prie išėjimo elektros jungtukas, o prie jo raštelis: „Jeigu išeinate ir daugiau viduje nieko nebėra prašome išjungti šviesą. Ačiū.“ Prašom. Taip ir padarėm. Tvarka yra čia.
Kitas objektas – Orisaare miestukas. Visai n
etoli mūsų namelio. Gal 5 km. O ten įdomus futbolo stadionas – su augančiu ąžuolu vidury jo. Saugo estai gamtą, nekerta medžių jei jie „ne vietoje“ auga. O kaip pas mus yra..? Dar užsukome į vietinį prekybcentrį lauktuvių. Norėjau kokio gėrimėlio su laipsniais ir še tau – alkoholis nuo 10 val. tik. Vėlgi tvarka yra. Niekis. Rasiu kitur kur. Traukiam toliau. Užsukam dar į malūną-muziejų. Ten diedukas dar tik dėlioja suvenyrus – dar ankstus metas. Susimokam už malūno aplankymą po 20EEK, dar nusipirkau magnetuką prie šaldytuvo su estiškais jaunuoliais.
Üügu pank Muhu saloje. (O koks miestelis tai nežinau, čia parko pavadinimas) Apžiūrėjom uolas. Marketingo tikslais pavadinta Jo ir Jos vaiduoklių uolos. Nematėm ten vaiduoklių, tik tolumoje prie jūros ganėsi žirgai.
Nebeturėjo
m laiko prieiti arčiau. Todėl pasižvalgėme tik nuo uolų. Įdomi ir lankytina vieta.
Grįžinėjom prie perkėlos. Mašinų eilės kėlė ironišką šypseną – ilgai reiks laukti pagalvojom. Taigi patraukėm į parduotuvėlę ledų ir šiaip ko nors. Gavau ir estiško alkoholio. Grįžom prie mašinos. Pasirodo ta eilė labai jau greitai juda. Dirba net du keltai. Taigi vistiek pamatėm kad nespėsim į 12 val. keltą, tai vadinasi turim dar valandą. Aš jau kaip ir valgyti užsimaniau. O ten toks kioskelis su „hamburgeriais“. Surizikavau. Stoviu, žiūriu kaip bobulė be emocijų veide gamina hamburgerius. Pavadinimai estiški – nieko ten nesuprasi, kas per sudėtis ir pan. Todėl laukiu ir žiūriu ką kiti žmonės gauna. O gauna tai nelabai ką. Bandelę su kažkokiu „mėsos“ paplotėliu ir kopūstų daugiau nei mūsų kebabininkai prideda. Ai dzin. Alkis nugalėjo. Pasiėmiau brangesnį šiek tiek. Už manęs stovėjo vokiečiai. Ir tie klausia kas čia per sudėtis ir pan. Aš tik pečiais gūžčioju ir sakau kad nežinau. Iš bado suvalgiau. Bet skonis tai šlykštus. O tas kioskelis vistiek populiarus. Iš autobuso pasipila žmonių ir visi ten patraukia ir jiems nesvarbus aptarnavimas, nei skonis. Turiu pripažinti – gera vieta tokiam versliukui, kai nėra konkurencijos.
Sulaukėm kelto. Šįkart plaukėm su didesniu. Taip kad siūbavimo nesijautė. Nors ne visiems. Stovėjom ant denio. Sumąsčiau pasivaikščioti. Nuėjau prie Vikos. Tik atsistojau šalia ir čia še tau tau!!! Vos manęs neapvėmė viena estė moteriškė... Tai bent gražu... Greitai dėjom atgal. Na ką susisupo moteriškei :))
Estijos krantuose sukosi vėjo jėgainės. Visada n
orėjau prieiti prie vieno iš jų. Todėl išreiškiau š norą garsiai. Rita sako sustos jei bus koks pakeliui. Taip ir atsitiko. Visai šalia kelio stovi vienas. Sustojom. Nulėkėm artyn. Įspūdingai atrodo. Iš toli ne taip. O dar tas menčių keliamas vos girdimas ošimas. Jėga. Galingas objektas. Patiko. Aš už tokius statinius. Kad kuo daugiau tokių.
Namo traukėme vėl tylėdami... Žiauru turėjo būti vairuotojai. Todėl ji klausėsi erzinančios muzikos, kad neužmigtų. Visai neblogai blaško miegus, bet ir irzlumas didėja. Sustojimą pasidarėme toje pat vietoje Latvijoje kaip ir važiuojant į priekį. Paplūdimy buvo šiek tiek žmonių. Pasivaikštinėjom paplūdimiu, pabraidžiojom jūroje, papietavome.
Taip ir grįžom namo. Kupini įspūdžių, šiek tiek pavargę, pamiršę kasdienius rūpesčius.
Įdomūs pastebėjimai:
Vienoje ganykloje karvės sunumeruotos. Numeriai užrašyti su purškiamais dažais ant nugaros
Ant avių gardo užrašas „Saugo Falck Security“ :DD Anksčiau tai piemenėliai tą darydavo
Kažkuriuo momentu keliaudami Estijoje, klausėmės lietuvių sutartinių per radiją KLASSIK. Smagu.
- Naujai iškepti vairuotojai estai jau apsiklijavę mašinas žaliais lapais. Įdomiai atrodo. Ir tokių vairuotojų visa galybė. Gal visi neseniai tik teises gavo?
Daugiau nuotraukų čia. (p.s. Reikia registruotis)
