Žiema Viduržiemio jūros saloje

Tipiškas maltietiškos žiemos vaizdas

Kai nekrenta medžių lapai, kai neprisninga ir nenutirpsta sniegas, kai nesužaliuoja laukai - sunku pasakyti, kada keičiasi metų laikai. Nes medžiai visąlaik su lapais, žolė visąlaik žalia (ai ne, sako vasarą paruduoja), tik lietus dažniau pasitaiko, na ir temperatūra "žiemą" vidutiniškai laikosi apie 12-15 laipsnių. Būna ir daugiau. Arba mažiau.

Vis paklausdavau vietinių: tai kada pas juos šalčiausias metas. Vis sakydavo, kad sausio pabaiga - vasaris. Mes ne vietiniai visgi nusprendėme, kad šalčiausia buvo gruodį. Ir ištikrųjų. Temperatūra lauke kartais nukrisdavo net iki 3 laipsnių šilumos. Bet tokia laikydavosi neilgai. Tačiau namie temperatūra taip pat greitai nukrenta ir kartais beveik susilygina su lauko temperatūra. Būdavo papūti šilto oro iš burnos ir eina garas. O dar ta drėgmė... Dažniausiai namie būna šalčiau nei lauke. Čia juk nėra centrinio šildymo ar kokių krosnių. Čia žmonės šildosi dujinais šildytuvais arba kondicionieriais, iš kurių naudos nedaug, nes kaba aukštai ir dar lubos aukštos. O pas mane bute tikrai 3 metrus siekia. Gal net daugiau. Nesišildžiau aš niekuo. Jei ilgiau tekdavo sėdėti, įsisukdavau dar į miegmaišį, arbatos puodelis į rankas ir visai gerai.

Kambario temperatūra.
Bet miegoti užtai kaip gaivu. Tik reikia gerai užsikloti. Jei tik atvykęs miegojau tiesiog su paklode prisiklojęs, tai vėliau vis po sluoksnį pridėdamas. Iš pradžių ant paklodės užsimeti miegmaišį, kai tai nebepadeda sušilti, miegmaišį pakeiti stora antklode. Kai ir taip per šalta - vėl ant viršaus miegmaišį, kol galiausiai į lovą įsimeti karšto vandens pūslę. Ir taip maloniai ji šildo iki pat ryto.
Drėgnuoju periodu naktimis dar atkrisdavo iš kažkur uodai. Čia tai keistas dalykas. Matyt perisi jie tuo metu kur nors ant stogo. Bet kai jau visai šalta buvo tai ir jų nebesigirdėdavo.

Apie sniegą.
Buvo dienų kai krito kruša. Ir tokia nebloga, kad sudaužė žmonėms mašinas, šiltadaržius, daržus. Bet ne visoje saloje. Vietomis tik. Sakė buvo nuklotos gatvės sniegu-ledu. Bet kaip greitai užėjo, taip greitai ir praėjo.

Apie lietų.
Šiaip lijo palyginus nedaug. Tikėjausi, kad bus daugiau lietaus. Mane vis gąsdino, kad čia kaip lis dabar kelis mėnesiu iš eilės. Na taip dažnokai palydavo, bet su tokiais protarpiais. Kartai pila kaip iš kibiro, bet trumpai. Po to dar kažkada tą dieną palyja. Na, o po smarkesnio lietaus gatvės virsta upėmis. Čia kažkaip įdomiai kanalizacija padaryta. Ne visur matyt ji išrausta, tai didelę kelio dalį vanduo keliauja paviršiumi. Čia tai šlykščiausias dalykas. Ypač kai reikia eiti į darbą. Šiaip ne taip prašoki tas upes, bet kojos vistieks kažkiek sušlampa. Tai po to nelabai malonu būti šlapiomis kojomis. Bet dažniau teko taip grįžinėti po darbo. Tai tada baika. Tik po to ilgai batai džiūna namie.

Kažkaip vis išsisukdavau nuo lietaus. Vis pataikydavau eiti, kai lietus jau buvo praėjęs arba dar neatėjęs. Bet vieną kartą vistiek pakliuvau. Tuščias šaldytuvas prispyrė eiti iki prekybcentrio. Niaukstėsi, bet surizikavau ir išėjau. Besiprekinant pradėjo lyti. "Gerai", sakau sau, "tuoj praeis. Gi visada taip būna". Tik ne šį kartą. Dar išėjęs į lauką palaukiau po pastoge, kaip nepraeina taip nepraeina. Visus pinigus išsileidau. Neturėjau nei bilietui autobusu. O kelias tolimas. Lyja nestipriai bet nuolat. Ėjau, bridau, šokinėjau per upes, kol pasiekiau namus. O čia dar ir pravažiuojanti mašina aptaškė. Nebepykau. Juk ir taip visas šlapias buvau.

Apie žmonių reakciją į šaltį.
Ofise, kur aš dirbus visai nemažai yra užsieniečių. Visai įdomiai atrodo: kai kurie maltėnai sėdi su pūkinėmis striukėmis ir kepurėmis, britas sėdi su maikute, aš taip rudeniškai apsirengęs megstuku. Atrodo vienoje patalpoje sėdime.

Apie žiemą be sniego.
Kažkaip man kaip įpratusiam prie keturių metų laikų ši žiema buvo tikrai keista. Prieš Kalėdas visi puošėsi žiemos šventei. Juokingai atrodo lipantis į balkoną senis šaltis, kai lauke +17 ir tvieskia saulė. Arba kokiame kieme stovi plastmasinis sniego senis. Nu durnyzmas tokius sniego senius statyti. Manau galima kažkaip kitaip ruoštis "žiemos" šventėms, neimant atributų iš šiaurės.

Taigi, kada  atėjo pavasaris - sunku pasakyti. Turbūt vasario pabaigoje. Pakilusi saulė jau gerai šildė, ir tuo metu po truputį pradėjo žydėti lauko gėlės, vaiskrūmiai, vaismedžiai. Skuba tą daryti, kol neatėjo karščiai. Kuriais vėl mane vietiniai gąsdina.

Įvairiai banguoja temperatūros. Vieną dieną taip šilta, kad mielai lįsčiau į jūrą, kitą - žiūrėk, storiau apsirengus nešilta. Jau buvau atsikratęs karšto vandens pūslės ir miegmaišio, tačiau jau vėl kelias dienas miegu užsimetęs miegmaišį. Vėl atšalo. Bet sako čia jau paskutinis atšalimas. Pažiūrėsim.

Nelabai baisi ta "žiema" Viduržiemio jūroje. Nemaloniai drėgna - taip. Bet po "žiemos" ateina pavasaris. Arba iškart vasara. Nesuprasi.